Didelių užmojų neslepiantys architektai, įkūrę studiją „Isora+Lozuraityte Studio for Architecture“, prieš keletą metų dalyvavo Venecijos bienalėje ir svariai prisidėjo prie Baltijos paviljono kūrimo, sulaukusio didelio kitų šalių susidomėjimo, o 2017 metais triumfavo Pietų Korėjoje, kur su jauna architektų komanda „KILD“ laimėjo tilto projekto konkursą ir jau pradėjo projektavimo darbus.
Artėjant ketvirtajam atviros architektūros festivaliui „Open House Vilnius“, apie nykstančias disciplinų, stilių ir net valstybių ribas bei norą jas plėsti su jaunosios kartos kūrėjais kalbamės jų projektuojamoje erdvėje Vokiečių g.
– Nuo studijos „Isora+Lozuraityte Studio for Architecture“ įsteigimo kuriate įvairius architektūrinius objektus – parodų erdves, meno instaliacijas, pastatus, interjerus, landšaftą, greitai įgyvendinsite pirmąjį tilto projektą – kokia bendra architektūrinė kalba juos sieja?
– Petras Išora: Esame gana jauna studija, atvira eksperimentui ir savęs paieškai. Mums įdomu atrasti, peržengti ribas, kurti architektūrinę kalbą atsižvelgiant į aplinkybes. Tikriausiai neturime konkrečiai įvardijamos, apjungiančios kalbos. Mūsų darbus sieja naudojami metodai ir įrankiai bei kontekstualumas miestui, kaip kultūrai ir socialinei erdvei. Be to, tiek privačiuose, tiek viešuose projektuose, galima pastebėti besikartojantį tyriminį požiūrį. Gilinamės į sąlygojančius procesus, bandome suprasti, kam skirta konkreti architektūrinė žinutė, kokią istoriją ji pratęs ar pabaigs. Darbų įvairovė atspindi mūsų polinkį bendradarbiauti su skirtingų sričių specialistais: inžinieriais, sociologais, menininkais ir, žinoma, įvairaus profilio architektais.
– Ona Lozuraitytė: Metaforiškai kalbant, kiekvienas darbas tampa dar vienu žodžiu mūsų kuriamame žodyne. Įsiklausymas ir eksperimentas, kaip kūrybos formos, galėtų būti tos įžvelgiamos sąsajos.
– Kokie kontekstai svarbūs jūsų kūrybai?
– P.I.: Šiuo klausimu mūsų pozicija yra maksimalistinė. Mūsų abiejų asmenybėms aktualus kultūrinis-istorinis, taip pat miesto, kaip socialinio audinio, aspektas. Be to, medijų ir technologijų revoliucijai keičiant visuomenę, nuolat gimsta nauji mums svarbūs ir įkvepiantys kontekstai. Kiekviena kūrybinė situacija ir dizaino procesas turi ekonominius, teisinius, techninius apribojimus, kultūrines aplinkybes – svarbu išsiaiškinti kuo daugiau sąlygojančių ribų, jas įgalinti kūrybai ir peržengti.
– O.L.: Šis būsimas interjeras (esantis Vokiečių g. – aut. past.) yra puikus dialogo su aplinkybėmis pavyzdys. Kaip žinome, Antro pasaulinio karo metu dauguma pastatų Vokiečių g. buvo nugriauti, o sovietmečiu gatvė praplatinta ir atstatyta pagal naują planą. Jei būtume senojoje Vokiečių gatvėje, sėdėtume namo šalia Vilniaus Didžiosios sinagogos kieme. Kuriant šį interjerą, tokia gretimybė tapo įdomiu ir reikšmingu atspirties tašku.
– P.I.: Taip, šį interjerą kuriame, kaip papildinį įvairialypei Vokiečių gatvės istorijai. Juo atliepiame buvusius miesto pasakojimus bei jų daugiasluoksniškumą ir tai perpasakojame architektūrine kalba, kurdami netikėtą viešą erdvę stalinistiniame pastate bei atidengdami jo sluoksnius.
– Kokia yra interjero pozicija miesto piešinyje – ar jis tik pasislėpęs pastato dėžutėje, ar vis dar miesto dalis?
– P.I.: Interjero jungtis su miesto pasakojimu priklauso nuo žiūrovo, kuris jį patiria. Jis gali būti ir visiškai izoliuotas, nesusijęs su miestu, tačiau mes tarp interjero ir pastato ribos nebrėžiame. Tai – lygiavertės miesto architektūrinės kalbos sudedamosios dalys. Kontekstualumas svarbus abejoms kryptims. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į aplinką, šiam interjerui tinka ekstravertiškumas, o dėl istorinio konteksto norisi jį paversti tęstiniu miesto pasakojimu. Jei jis būtų kitoje vietoje, mūsų pasirinkimas galbūt būtų kitoks.
– O.L.: Kalbant apie šiuolaikinį interjerą, kuris, deja, dažnai suprantamas tik kaip dekoras, mums labai svarbu atrasti, kaip jis veikia, ne kaip estetika, bet kaip funkcija. Kokiu būdu jis komunikuoja su savo aplinka ir kokį būvį pasiūlo savo savininkams. Šio interjero atveju, užsakovas atėjo su noru, kad ši vieta kažkuria prasme taptų vieša miesto erdve, todėl čia kuriame dviejų funkcijų sankryžą – įsivertinę fizinę erdvę, siekiame kurti už komercinės funkcijos ribų išeinančią vertę.
– Kokie buvo pirmieji jūsų žingsniai į architektūros pasaulį už Lietuvos ribų?
– P.I.: Prieš įsteigiant savo studiją, turėjome patirčių užsienyje – Ona dirbo Jono Meko studijoje bei inovatyvias ir kritines idėjas pristatančioje architektūros galerijoje „Storefront for Art and Architecture“ Niujorke, taip pat eksperimentinės architektūros kolektyve „Rotor“ Briuselyje. Aš savo idėjas realizavau įvairiuose tarptautiniuose projektuose, dirbdamas architektūros studijoje Londone. Be to, reguliariai lankėmės Venecijos bienalės meno ir architektūros renginiuose, sekėme aktualius tarptautinius komunikacijos kanalus. Tokiu būdu plėtėsi akiratis, augo smalsumas, užsimezgė ryšiai, kaupėsi įvairių metodų ir praktiškų patirčių bagažas. Be abejo, Lietuvos geopolitinė situacija taip pat darė įtaką – nuo įstojimo į ES pamažu atsivėrė sienos, plėtėsi ir laisvėjo kultūra.
Grįžus, po užsienio patirčių, pirmas tarptautinis bendras darbas buvo architektūrinė strategija „Rupert“ menininkės-rezidentės Laure Prouvost parodai „Burrow me“ su požemine, visus pojūčius manipuliuojančia, žemės instaliacija. Po jo vyko Baltijos paviljono projektas Venecijos architektūros bienalėje, kurį rengiant dirbo 9–ių kuratorių iš Baltijos šalių komanda. Lietuva viename svarbiausių architektūrinių renginių Europoje tuomet prisistatė pirmą kartą.
– O.L.: Noras dirbti su įvairiomis tarptautinėmis komandomis ir projektais atsirado iš tam tikro kultūrinio smalsumo, tikslo įsivardinti šiandienos architektūriniam laukui reikšmingas aktualijas. Prieš architektūros studijas, kelių kūrybinių krypčių edukacija man padėjo suvokti skirtingas meno kryptis kaip vieno proceso dalį. Tai neišvengiamai užkodavo plačių interesų paieškas, kurios galiausiai atveda į apsikeitimų, integracijų kelią, kuris nėra pririštas prie konkrečios šalies.
– Kaip vadinamasis mažos valstybės sindromas paveikė jūsų tarptautinę patirtį? Ar neatrodė, kad Lietuvoje kalbame sava architektūrine kalba, kurios niekas nesupras?
– O.L.: Kalbant idėjų kalba, susišnekėti patogu visur. Mūsų karta pirmoji pilnai patyrė Zygmunto Baumano įvardytą „Zero drag“ efektą, kai nuolatinis geografinių koordinačių keitimas tave paverčia lanksčiu ir prisitaikančiu, o geografinės ribos įgauna visai kitokias reikšmes. Žinoma, nacionalinis naratyvas mums yra labai svarbus, kadangi esame toji tarpinė karta.
– P.I.: Dirbdamas už Lietuvos ribų, niekada nejaučiau mažos valstybės komplekso. Be abejo, darbo patirtis su architektais Rolandu Paleku ir Audriu Karaliumi padėjo tvirtą pamatą, kuris leido būti atviriems kintančiam kontekstui ir tapo svariu įrankiu, atrandant dialogą įvairiose terpėse. Lietuvai stojant į ES, Gintaras Beresnevičius taikliai iliustravo šį procesą. Perfrazavus jis teigia, kad, naujomis aplinkybėmis, geriau tapatintis su jaunu vilku briedžių, meškų ir elnių būryje, nei su baikščiu kiškiu tarp vilkų. Tokia jauno vilko energija ir nežinojimas gali būti privalumai. Nežinodamas, kad yra barjerų, tiesiog imi ir padarai. Galime pastebėti, kad nusistovėję sistemos dažniau yra „nulaužiamos“ iš išorės negu iš vidaus. Buvimas užribyje turi gerąją pusę – gali dalyvauti sistemos procesuose, bet nebūti jos apakintas. Žinoma, yra ir iššūkių. Visgi mums būdinga nebrėžti ribų – negalvojame, kad ten geriau, o čia blogiau, kad parvežam kažką geresnio.
– Kokie buvo stipriausi jūsų atradimai, pradėjus dirbti tarptautiniuose projektuose, – apie save, architektūrą, Lietuvą, pasaulį..?
– P.I.: Visi kraštai ir kultūros išmoko vis kitų metodų, pavyzdžiui, dirbdamas Italijoje supranti, kad biurokratinį mechanizmą galima apeiti per žmogiškąją pusę. Seule, kur projektuojame žaliąjį tiltą, darbo procesas iš esmės skiriasi nuo mums įprasto: viskas vyksta be galo greitai, profesionaliai ir efektyviai, nuolat jaučiamas progresas. Tačiau šalia produktyvumo (kurio iš tavęs taip pat nuolat reikalauja) ir biurokratiškumo, egzistuoja dar ir žmogiškasis faktorius, kuris per asmeninį santykį tame daugiasluoksniškame procese, viską sujungia į veikiantį mechanizmą.
– O.L.: Įdomu pastebėti, kad tokioje jaunoje, demokratiškoje valstybėje, kaip Pietų Korėja, kurioje hierarchinė sistema dar labai gaji, žmogiškasis ryšys ir pasitikėjimo formavimas yra be galo svarbūs. Šio konkurso atveju, procesas prasidėjo tik tuomet, kai nuvykome į vietą ir asmeniškai susipažinome su konkurso organizatoriais, Seulo savivaldybės atstovais, miesto architektu. Tarptautinių projektų praktika leidžia patirti, kaip žmogiškasis ryšys skirtingai veikia įvairiuose kraštuose – galime daryti prielaidą, kad net itin stipri biurokratinė sistema socialinėje ir idėjinėje plotmėje atsipalaiduoja.
– Kokius esminius skirtumus pastebite architektūriniuose procesuose ten ir čia?
– P.I.: Galime palyginti per konkursinių projektų pavyzdžius. Praėjus vos 1,5 mėn. po tilto konkurso Seule laimėjimo, pasirašėme sutartį, o dar po mėnesio prasidėjo projektavimo darbai. Nors juos nustebino gana jauna mūsų komanda, tai nepakeitė jų sprendimo ir tolimesni procesai dėl to nesustojo. Jie gerbė mus kaip autorius. Konkurso procesas vyko etiškai ir profesionaliai. Nesusidūrėme su Lietuvai gana būdingomis dvejonėmis, rokiruotėmis.
Priešingai – Lietuvoje. Prieš keletą metų, mūsų komandos laimėtą Kelių muziejaus pastato konkursą, užsakančioji institucija sugebėjo beveik užmiršti. Nors projektą-laimėtoją Lietuvos ir užsienio architektų bendruomenė priėmė itin palankiai, darbai nevyksta. Projekto neatsisakyta, bet praėjo jau dveji metai ir vis dar neaišku, ar jį statys. Tai parodo skirtingų visuomenių požiūrį į kūrėjų investuotą energiją.
– Kodėl architektūros švietimas svarbus žmogui, visuomenei?
– P.I.: Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo sąmoningiau ji kuria savo aplinką. Architektūra, pasitelkdama erdvinius, kultūrinius, kalbinius įrankius, jungia labai daug kontekstų. Tai išsivysčiusios civilizacijos įrankis, kuris geba paversti miestą, kaip kompleksinę problematiką, darniau sąveikaujančiu kūriniu. Pasaulyje matome ryškius pavyzdžius, kai architektūros veikla savęs nepermąsto, nereflektuoja, kaip artimuosiuose rytuose ir pan. Ten architektūra dažnai yra žmogaus saviveiklos rezultatas. Negalima sakyt, kad vienaip ar kitaip yra geriau, bet, manau, Lietuva pakliūna į vakarietiškos kultūros tradiciją.
– O.L.: Be to, visuomenės švietimas padeda suprasti architektūros procesų vertę, atpažinti kuriamos aplikos grįžtamąjį ryšį (mes kuriame aplinką – aplinka kuria mus). Sąmoningas žmogus geba įvertinti rezultatą, kurio kūrybiniame procese nedalyvauja architektas, kai patenkinamas tik bazinis poreikis arba, kai dominuoja tik inžinerinė sąmonė, ir pastebėti, kuo skiriasi rezultatas, kai kuriant aplinką dalyvauja kūrėjas.
Labai svarbus žingsnis visuomenės švietimui architektūros srityje būtų Architektūros muziejaus atidarymas Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvoje juntamas architektūros edukacijos renginių pagausėjimas, tačiau šalia to labai trūksta institucijos, kuri sistemingai kauptų ir tyrinėtų archyvą, organizuotų parodas.
– P.I.: Pritariu. Du didieji Lietuvos miestai yra įvertinti UNESCO – Vilnius už unikalų istorinį senamiestį, Kaunas greitai gaus šį statusą už išskirtinę tarpukario modernizmo architektūrą. Tarptautinė bendruomenė įvertina čia įvykusius žmogaus veiklos fenomenus, kurie materializavosi architektūroje, tačiau mūsų valstybė neturi centro, kuris tą istoriją permąstytų ir, remdamasis kaupiama medžiaga, pasakotų žmonėms apie architektūrą. Galima pasvarstyti, ar Lietuvos meno bendruomenė būtų tokia pat stipri, jei čia nebūtų Šiuolaikinio meno centro ar Nacionalinės dailės galerijos?
– Vilniaus architektūroje susipynė daugybė laikmečių ir stilių – kaip tai sąveikauja tarpusavyje?
– O.L.: Vilniuje labai ryškios kelios politinės utopijos – LDK, caro laikai, sovietmetis, nepriklausomybė ir ES. Šie laikmečiai pasižymi labai skirtingais bruožais, kuriuos šis miestas atspindi. Todėl dabar atrodo, kad Vilnius tebėra tam tikroje tranzicijoje ir sąvokų įsivardinime.
– P.I.: Tai vienas iš migloje ilgai skendėjusių Lietuvos miestų. Antro pasaulinio karo pasekmės pakeitė jo demografiją, į karo paliktas tuštumas suplūdo įvairiataučiai naujakuriai, kurie nežinojo miesto pasakojimo ir negalėjo jo tęsti. Margas socialinis Vilniaus koliažas natūraliai lemia daugiasluoksnį architektūrinį ir urbanistinį paveikslą. Manau, dabar Vilnius grįžta į pradinį LDK kūrimosi laikų tašką ir pagaliau atsiveria savo tikrajam veidui – daugiataučiui ir įvairialypiui paveldui, traumatinėms patirtims. Dėl ilgai užsitęsusios sovietinės komos šiandien Vilnius yra labai atviras šiuolaikinėms sąvokoms. Galima sakyti, dabar jis – paauglystės stadijoje draskomas vidinių konfliktų – paveldas be galo saugomas, tačiau šalia veši laukinis kapitalizmas. Iš užsienio atėję idėjos ir įkvėpimai tarp šių saugomų ir kapitalistinių kontekstų taip pat įpina įvairių nuotaikų ir logikų.
– Viskas aplink sparčiai keičiasi, kaip kinta architektūros vaidmuo – koks jis yra šiandien?
– O.L.: Tampa ypatingai svarbu, kad architektas būtų platesnė asmenybė nei estetinių ribų žymėtojas. Tokio požiūrio Lietuvoje mums dar stinga, kaip ir platesniuose diskursuose dalyvaujančių architektų. Pavyzdžiui, „Architektūros fondas“, kurio dalimi ilgą laiką buvome ir mes, vykdo itin svarbią švietėjišką veiklą, padedančią kurti pagrindą būsimam kompleksiškesniam architektūros disciplinos solidarumui. Taip pat, Vilniui be galo reikšmingas žingsnis – architekto Tomo Grunskio atidaryta architektūros galerija „Nulinis laipsnis“. Tokios veiklos sėkmingai plečia pačios architektūros realybės horizontus.
– P.I.: Šiandien architektūra turi daug nevisai pastebimų aspektų – ji geba technologinius, socialinius, meninius, politinius kontekstus sujungti į materialų vienetą. Ji nebėra tik atsakymas kapitalo poreikiams ar miesčioniškos pretenzijos materializavimas. Apie tai kalba ir architekto Audriaus Ambraso architektūrinės-meninės akcijos: pasiūlymai Žaliojo tilto skulptūrų problemai ar solidarumą pažadinusi trumpalaikė šviesos instaliacija šalia Lukiškių aikštės.
Susipažinti su daugiasluoksniška sostinės architektūra „Open House Vilnius“ šįmet kviečia balandžio 28–29 dienomis. Ketvirtus metus Vilniuje vykstantis festivalis – kol kas vienintelis tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse.
Renginį organizuoja VšĮ „Architektūros fondas“. Renginį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, remia Vilniaus miesto savivaldybė ir komerciniai partneriai.
