Apie pabėgėlių priėmimo sąlygas – pokalbis su A.Šešelgiu, vidaus reikalų viceministru Elvinu Jankevičiumi ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentu Ričardu Malinausku.
– Į Lietuvą atvyko vadinamieji pirmieji pabėgėliai – irakiečių musulmonų šeima, perkelta iš Graikijos. Pone Šešelgi, kur jie bus apgyvendinti ir kaip vyks jų integravimas?
– Jie jau apgyvendinti Rukloje, Pabėgėlių priėmimo centre. Jiems suteiktas kambarys ir visos sąlygos.
– Kokios šio centro galimybės? Kiek ten yra vietų?
– Centro galimybės šiemet yra praplėstos. Anksčiau čia turėjome apie 80 vietų, dabar – 150. Šiuo metu čia gyvena 56 žmonės, laukiantys tolesnės integracijos savivaldybėse.
– Bus tam tikra rotacija? Vieni atvyks, kiti integruosis savivaldybėse ir tų 150 vietų teoriškai turėtų užtekti, kad priimtume visus 1105 pabėgėlius?
– Taip. Tikimės, kad rotacijos principu pabėgėliai keis vieni kitus. Be to, nuo 12 mėnesių iki 3 mėnesių sutrumpinome apgyvendinimo Rukloje laikotarpį.
– Kas vyksta per tuos tris mėnesius?
– Tiriama atvykėlių sveikata, išsiaiškinami poreikiai, žmonės ima po truputį mokytis lietuvių kalbos, vaikai pradeda lankyti darželį ar mokyklą. Pabėgėliams yra priskiriami kuratoriai –organizacijos „Caritas“ arba „Raudonojo kryžiaus“ žmonės. Jie lydi atvykėlius visą integracijos laikotarpį, padeda spręsti problemas.
– Pone Jankevičiau, kaip buvo atrinkta ši konkreti šeima ir kaip bus atrenkami kiti?
– Mes žmonių neatrinkinėjame, o vykdome saugumo patikrinimus. Valstybės saugumo, migracijos departamento pareigūnai vyko į Graikiją ir vykdė saugumo patikrinimus. Konkrečiai dėl ką tik į Lietuvą atvykusio irakiečių šeimos jokių abejonių nekilo. Tikrinome duomenų bazę, ar tie žmonės nėra padarę nusikalstamos veikos, ar nekelia grėsmės viešajam saugumui. Patikrinome, ar jie nėra ekonominiai migrantai, ar tikrai bėga nuo karo ir ar jiems reikia tarptautinės apsaugos.
– Kai visa tai patikrinama, žmonės turi sutikti važiuoti į Lietuvą?
– Jie didelio pasirinkimo neturi, nes bėgantiems nuo karo nesvarbu, kurioje šalyje gyventi. Į Lietuvą atvykusi irakiečių šeima nekėlė klausimo, kur jiems vykti. Jiems buvo svarbu ramybė ir taika.
– Pone Šešelgi, kas bus praėjus trims mėnesiams, koks scenarijus?
– Trys mėnesiai – maksimalus buvimo Pabėgėlių priėmimo centre terminas. Jei matysime, kad žmonės gali dirbti, atsirado darbo vieta kokioje nors savivaldybėje, tris mėnesius būti centre jiems nereikės. Kuratoriai padės jiems išsinuomoti būstą ir žmonės pradės patys spręsti savo problemas.
– Pabėgėliai turės patys nuomotis būstą?
– Taip, jiems padės kuratoriai.
– Kokias išmokas žmonės gaus?
– Jie gaus paramą. Per mėnesį vienam žmogui numatyta 204 eurai, dviejų asmenų šeimai – 306, trijų asmenų šeimai – 408 eurai. Kiekvienam kitam šeimos nariui šeimos nariui skiriama po 51 eurą, tačiau ne daugiau kaip 510 eurų šeimai. Šie pinigai nėra atlyginimas žmogui už tai, kad jis yra pabėgėlis ir turi tam tikrą statusą Lietuvoje. Tai yra parama pirminiame etape, kol asmuo pradės dirbti. Tie pinigai padės žmonėms įsikurti ir greičiau integruotis į visuomenę.
– Mes nekalbame apie jokius socialinius būstus, jokią paramą iš valstybės? Pabėgėliai turės nuomotis būtus rinkos kainomis?
– Ne, tokia parama nenumatyta. Jie patys nuomosis būstus.
– Pone Malinauskai, kaip savivaldybės reaguoja į būsimus atvykėlius? Kokios nuotaikos vyrauja jūsų vadovaujamoje asociacijoje?
– Savivaldybės supranta šio klausimo svarbą. Tik glaudus bendradarbiavimas tarp ministerijų, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų gali duoti rezultatų sprendžiant problemas. Šiandien mes labiausiai pasigendame konkretaus pabėgėlių integravimo plano, finansavimo modelio. Kol kas nei su viena savivaldybe atskirai nėra kalbėta apie jos galimybes priimant pabėgėlius ir integruojant juos. Turiu galvoje būstą, jo kaštus. Lietuvoje savivaldybės yra skirtingos, vienoje butą galima nupirkti už 2–3 tūkstančius eurų, kitoje savivaldybėje – už 50 tūkstančių ir daugiau. Manau, kad analizė turi būti padaryta kuo greičiau ir įvertintos kiekvienos savivaldybės socialinės ir ekonominės galimybės.
– Įsivaizduokime situaciją: 4 asmenų pabėgėlių šeima turi 450 eurų per mėnesį, kol kas neturi darbo. Po trijų mėnesių iš Ruklos išvažiuoja į kurią nors savivaldybę, būsto nuomai ir komunalinėms paslaugoms skiria per 200 eurų, veda vaikus į darželį ar mokyklą – dar 50 eurų. Akivaizdu, kad tai bus žmonės, gyvenantys žemiau skurdo ribos?
– Problemų spektras, su kuriomis susidurs pabėgėliai, išties platus. Pateiksiu pavyzdį šeimos, kuri atvyko į Druskininkus iš Ukrainos. Šeima buvo apgyvendinta vienoje sanatorijų. Kai baigėsi terminas, 5 asmenų šeimai, iš kurių 3 yra mažamečiai vaikai, niekaip nepavyko rasti buto Druskininkuose. Vargais negalais, su savivaldybės darbuotojų pagalba ir tarpininkavimu, šiai šeimai buvo rastas būstas.
– Tai ir mentaliteto klausimas, ypač mažuose miesteliuose. Išsinuomoti butą irakiečių, sirų, ar afganų šeimai su 2–3 ar dar daugiau vaikų bus problematiška. Pone Jankevičiau, ką manote?
– Bus visko ir tikrai nebus lengva. Tačiau tikimės, kad žmonės integruosis ir sulauksime sėkmės istorijų. Mes prašėme graikų, italų pareigūnų padėti, kad į Lietuvą perkeliami žmonės turėtų kokią nors profesiją, išsilavinimą ir galėtų kuo greičiau pradėti dirbti.
A.Šešelgis: Po teroristinių aktų, su kuriais Europoje buvo siejami ir pabėgėliai, mūsų žmonių nuomonė apie pabėgėlius nėra pati geriausia. Tačiau mes jau 19 metų vykdome šią veiklą, kasmet po 100–150 žmonių gauna statusą gyventi Lietuvoje ir iki šiol jokių ekscesų nebuvo. Žinoma, dabar atsiras didesnis skaičius žmonių ir mes labai tikimės, kad savivaldybės, žinodamos situaciją, įsijungs ir padės žmonėms rasti būstą. Ne visos savivaldybės įsijungs į šį procesą, nes kai kuriose visai nėra darbo vietų, todėl nėra ir prasmės ten perkelti žmones. Mūsų tikslas – kad jie patys kuo greičiau turėtų darbinių pajamų ir kurtų naują gyvenimą.
– Parama, apie kurią kalbėjau, bus skiriama vienerius metus, žmonės turės patys užsidirbti pinigų.
– Tačiau jie turės nuolatinio Lietuvos gyventojo statusą ir galės pretenduoti į socialines išmokas, jei neras darbo. Kitaip tariant, galės naudotis tomis pačiomis privilegijomis kaip visi Lietuvos gyventojai?
E.Jankevičius: Vieni turės leidimus laikinai gyventi, kiti – nuolat, tai priklausys nuo konkrečios situacijos. Taip, jei nesusiras darbo, žmonės galės pretenduoti į išmokas.
– Pramonininkų konfederacija ir kitos verslo organizacijos skambina pavojaus varpais, kad trūksta darbuotojų. Pone Malinauskai, juk yra poreikis kvalifikaciją turinčių žmonių visoje Lietuvoje?
– Poreikis yra, tačiau kiekvienoje savivaldybėje situacija skiriasi. Manau, dirbant kad ir lentpjūvėje ypatingos kvalifikacijos nereikia, nebūtina net lietuvių kalbą mokėti. Paprastas operacijas žmogui galima paaiškinti angliškai. Tačiau paslaugų srityje žmogui, nemokančiam lietuviškai, įsidarbinti bus sudėtinga. Todėl kuo greičiau reikia išsamios analizės apie kiekvienos savivaldybės galimybes.
