P.Rusecko vila iki šiol stovėjo prestižiniame Kauno Žaliakalnio rajone besidriekiančioje Perkūno alėjoje. Arti jos gyvena keletas architektų, tad spalio 14 dieną staiga užvirę naikinimo darbai patraukė ne vieno kaimyno dėmesį. Į tai sureagavo ir įvairios institucijos: griovimą bandyta stabdyti ne kartą – tačiau vos tik pareigūnai išvykdavo iš statybvietės, sunkioji technika vėl pradėdavo burgzti.
Apie tai savo asmeninėje feisbuko paskyroje spalio 14 dieną viešai pranešė Saulius Rimas, Kauno miesto savivaldybės Paveldo skyriaus vedėjas. Jis informavo, kad pradėti pastato Perkūno al. 11 griovimo darbai – nelegalūs.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaune – aistros dėl sunaikintos vilos: pareigūnai pasibaisėjo šeimininko įžūlumu, šis atkirto, kad manipuliuojama faktais
Verslininkai įžūliai savivaliauja
Tačiau šis atvejis tiek Kaune, tiek likusioje Lietuvoje nėra pirmas. Pavyzdžiui, 2017 metais laikinosios sostinės Vilties gatvėje stovėjusi į saugotinų Kultūros vertybių registrą įrašyta Aukštosios Fredos dvaro sodyba buvo sugriauta. Tuomet paveldosaugininkai stebėjosi savininko įžūliais veiksmais, pats jis tikino griovimo darbų neatlikęs – sienos sukrito pačios.
2016 metais portalas „Kas vyksta Kaune“ aprašė atvejį, kuomet Žemuosiuose Šančiuose per naktį buvo nugriauta viena kareivinių siena. Tuomet paveldosaugininkai ir vėl nustatė, kad darbai – neteisėti. O 2017 metais ta pati žiniasklaidos priemonė parašė, kad Aleksote neliko paveldo saugoto Lietuvos aeroklubo angaro. Tiesa, tuomet S.Dariaus ir S.Girėno aerodromo vadovas tikino, jos statinys buvo avarinės būklės, ir žadėjo jį atstatyti.
Ne ką mažiau Klaipėdos gyventojus ir paveldosaugininkus nustebino atvejis, kuomet praėjusių metų rugpjūtį buvo nugriauti trys valstybės saugomi pastatai.
Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos skyriaus vyr. specialistas Laisvūnas Kavaliauskas anksčiau aiškino, jog namas Daržų g. 14 nugriautas įžūliai, vidury šviesios dienos, aklinai apdangsčius jį tentu, ant kurio buvo nupieštas tas pats namas, imituojant legalius restauravimo darbus. Tiesa, KPD šių metų rugsėjį aiškino, jog verslininkai turės atlyginti patirtą žalą, kurią įvertino 854 tūkst. eurų.
Dvarai nyksta patys
Tačiau paveldas Lietuvoje griūna ne tik dėl savavališkų verslininkų veiksmų. Pavyzdžiui, dėl Raseinių rajone, Ariogaloje, esančio Čekuvos dvaro paveldo apsaugos specialistai ne kartą skambino pavojaus varpais. Šių metų liepos mėnesį KPD pranešė sudaręs specialią komisiją, kuri apžiūrėjo dvarą ir užfiksavo paveldosaugos reikalavimų pažeidimus.
Raseinių rajone esantis dvaras yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Kelis amžius stovintis dvaras dabar priklauso Airijos piliečiui, su kuriuo paveldosaugininkams nepavyksta susisiekti jau kelerius metus.
15min ne kartą pasakojo apie nykstantį paveldą. Pavyzdžiui, Anykščių rajono užkampyje kadaise įsikūręs Jokūbavos dvaro lobynas saugomas valstybės. Tačiau tik oficialiai. Popieriai valdininkų stalčiuose per stogą bėgančio lietaus ir griūvančių sienų nesulaiko. Per pastaruosius dešimtmečius lobynas ir buvusi kalvė sugriuvo tiek, kad tapo pavojinga žmonių gyvybei.
Panašaus likimo sulaukė ir Gudeliuose, Marijampolės rajone, buvę Tiškevičių dvaro sodybos pastatai, kurie palikti sunykimui net nebandant imituoti paveldo priežiūros.
Visuomenėje trūksta sąmoningumo
Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė, architektė ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Viltė Janušauskaitė mano, kad Kauno Žaliakalnio atvejis iškėlė pirmiausiai ne teisines, o sąmoningumo problemas.
„Panašu, yra tam tikra visuomenės dalis, kuri labai nevertina paveldo ir labai ciniškai į jį žiūri, tik matematiškai, kiek tai gali duoti pelno“, – sakė ji.
Be to, V.Janušauskaitės nuomone, paveldo apsaugos srityje didžiulė problema – teisės aktų įgyvendinimas.
„Tai ne pirmas pavyzdys. Šis pastatas nebuvo Kultūros paveldo objektas, bet kitais atvejais saugomi pastatai yra iš dalies arba visiškai sunaikinami, nes finansiškai skaičiuojant, gaunama bauda yra mažesnė negu ateityje gaunamas pelnas. Objektų valdytojai pasiskaičiuoja, kad yra pigiau susimokėti baudą negu atlikti viską pagal taisykles“, – tikino ekspertė.
Pasak V.Janušauskaitės, siekiant išvengti tokių atvejų ir atgrasyti nuo paveldo naikinimo, reikėtų imtis kelių žingsnių. Pirmiausiai – nedaryti jokių kompromisų.
„Jei sugriovei objektą, reikėtų atstatyti tokį, koks jis ir buvo. Nesakau, kad sukurti identišką kopiją, bet neleisti intensyvumo, tankio ir t.t. O kitas dalykas, baudos tokios ir reakcija turėtų būti sparti, neužsitęsianti metais, dešimtmečiais, kad nebūtų taip patrauklu finansiškai“, – kalbėjo ji.
Beda pirštu į problemas
Medinį paveldą gelbstintis architektas Povilas Konkulevičius mano, kad paveldo apsaugos sistemoje situacija skurdi ir atvejis Žaliakalnyje tai puikiai iliustravo. Pavyzdžiui, jam kliūna objektų ekspertiniai tyrimai, mat juos užsako patys savininkai.
„Praktika rodo, kad kas samdo, tas ir užsako visą muziką. Per visą Lietuvą galima susirasti žmonių, kurie parašys, jog namas tragiškas ir negyvenamas. Tai visiškas absurdas. Ekspertavimas ir vertingųjų savybių nustatymas turėtų būti apskritai tik paveldo departamento ir paveldosaugininkų prerogatyvoje. Atiduodi pačiam savininkui nustatyti vertingąsias savybes. Gerai, jei žmogus sąžiningas, bet jei jo tikslas pasistatyti namą, kokį jis nori, spjaunant į tai, kokios vertės turimas, galima labai lengvai tai padaryti“, – atkreipė dėmesį jis.
Taip pat P.Konkulevičius antrino V.Janušauskaitei dėl skiriamų baudų, kurios, ekspertų nuomone, yra juokingos.
„Akivaizdu, kad reikia didinti baudas“, – kalbėjo jis.
Saugomų pastatų gyventojai palikti vieni
Tuo metu Kauno technologijos universiteto docentas, architektūrologas dr. Vaidas Petrulis pripažįsta, kad dėmesio trūksta ir saugomų objektų gyventojams.
Pavyzdžiui, 2019 metais 15min rašė apie daugiau nei šimtą metų skaičiuojantį medinį namą Žvėryno rajone, kurio gyventojai šaukiasi pagalbos – norėtų medinuką sutvarkyti, tačiau visur atsitrenkia į uždaras duris.
TAIP PAT SKAITYKITE: Griūvančio medinuko Žvėryne gyventojai pasijuto paveldo taisyklių įkaitais
„Visi labai linkę pasigirti tais mūsų turtais, pašnekėti, valdžią turiu omeny, bet realaus dėmesio, kuris turėtų finansinę ar strateginę išraišką, išties labai trūksta. Tikrai man dirbant toje srityje nėra jausmo, kad paveldas yra tarp svarbiausių valstybės urbanistinės raidos prioritetų“, – kalbėjo jis.
Nors gali kilti klausimų, ar už valstybės pinigus turėtų būti tvarkomas kažkieno turtas, tačiau, V.Petrulio teigimu, į Kultūros vertybių sąrašą įtrauktų pastatų savininkams galėtų būti padedama ir kitaip.
„Tai gali būti konsultacijos, kompensaciniai mechanizmai, kurie padėtų žmonėms ir būtų motyvacijos daugiau. Tvarkomi Lietuvoje pastatai, bet dažniausiai tokie, kurie turi paminklo statusą. Nors Kaune yra paveldosaugos programa, kur skiriama lėšų ir gyvenamiesiems pastatams. Bet Kaunas šiuo atveju labiau išimtis“, – tikino ekspertas.