Daugelis žino gatvės meno festivalius „Vilnius Street Art“ arba Kauno „Nykoka“, tačiau piešinius ant pastatų menininkams vis dažniau tenka įrengti ir pagal privačius užsakymus.
Į sutvarkytą erdvę žmonės labiau nori keltis, todėl nekilnojamojo turto vystytojai šia galimybe naudojasi, – pasakoja Tadas Šimkus.
Kauno bendrovės „Gyva grafika“, piešiančios ant pastatų, vadovas Tadas Šimkus pasakoja, kad šiomis paslaugomis naudojasi ne tik nekilnojamojo turto plėtotojai, bet ir individualių namų savininkai. Anot jo, taip verslininkai nori sudominti pirkėjus projektu ir pakelti turto vertę.
„Pavyzdžiui, Vokietijoje daugiabučių kvartale, kuriame niekas nenorėjo gyventi, pastatų šoninė siena buvo išpiešta vientisu kūriniu ir akimirksniu pakilo butų paklausa, kaina, atsikraustė jaunos šeimos. Į sutvarkytą erdvę žmonės labiau nori keltis, todėl nekilnojamojo turto vystytojai šia galimybe naudojasi“, – pasakoja T.Šimkus.
Jo teigimu, Lietuvoje piešinius ant pastatų dažniausiai užsako užsienio kapitalo įmonės arba verslai, dirbantys tarptautinėse rinkose. „Gyvos grafikos“ vadovas mano, kad taip įmonės randa dar vieną komunikacijos kanalą.
„Iš mūsų patirties, daugiausiai užsisako įmonės, kurios vienaip ar kitaip turi ryšių su užsieniu. Individualių namų gyventojai – rečiau. Piešinys yra dar vienas būdas, kaip bendrauti, skleisti žinią apie save, paslaugas ir produkciją. Iš vienos pusės, tu puoši ir gražini aplinką, bet kartu taip pat dovanoji tą grožį miestui. Tai yra vienas iš būdų, kaip atkreipti dėmesį per meno priemones“, – teigia T.Šimkus.
Kiekvienas projektas individualus
Naujausias bendrovės darbas – šią savaitę Panevėžyje ant „Kalnapilio“ alaus daryklos sienos sienos pristatytas 27 metrų aukščio piešinys: 250 kv. m plote vaizduojama „pilaitės ant kalvos“ iliustracija.
Rugsėjį „Gyvos grafikos“ komanda turėtų baigti 300 kv. m ploto kūrinį ant Šilutės baldų fabriko, vaizduojantį miesto ir baldų gamyklos istoriją.
T.Šimkus pasakoja, kad piešiniai ant individualių namų ir komercinių pastatų labai skiriasi, mat kuriant verslui galima eksperimentuoti drąsiau.
„Individualiems namams dažniausiai pritaikomi ornamentai ar augaliniai motyvai. Dažniausiai jie būna neutralūs, gražūs, nes ryškūs objektai namų aplinkoje greitai atsibosta. Mes nerekomenduojame ryškaus piešinio. O verslai eksperimentuoja drąsiau ir daugiau“, – kalba T.Šimkus.
Pasak bendrovės vadovo, dažniausiai kurdami projektą, menininkai dirba dviejų-trijų žmonių komandose, nes taip lengviau susikalbėti. Tuo tarpu idėja, kas turi būti nupiešta, priklauso ne tik nuo užsakovo, bet ir nuo aplinkos, kurioje ji bus realizuota.
Anot T.Šimkaus, projekto įgyvendinimas kartais užtrunka ir iki keturių mėnesių, tuo tarpu kaina – derybų reikalas.
„Mes dažnai taikomės prie užsakovo. Piešinio ant individualaus namo kvadratinio metro kaina siekia 30-90 eurų. O apie didesnius projektus sunku pasakyti, nes kiekvienu atveju deramasi“, – sako įmonės vadovas.
Keičia miestus
Tuo tarpu festivalio „Vilnius Street Art“ organizatorė Ūla Ambrasaitė sako, kad tokia meninė raiška ant pastatų sienų gali paskatinti ir pokyčius mieste. Kaip pavyzdį ji pateikia Vilniaus stoties rajoną.
„Menas, kultūra visada suteikia daugiau saugumo pojūčio, atvirumo. Ne vien dėl festivalio darbų jausmas stotyje tapo geresnis, bet ir dėl atsiradusio atvirumo: žiniasklaida buvo nusėta straipsniais apie stoties rajoną ir aš manau, kad tas dėmesys suveikė. Tam jau buvo laikas, rajonas buvo beatsigaunantis, bet festivalis tai dar labiau išjudino. Meninė raiška gal net nublanko ir liko antroje vietoje – po diskusijos apie stoties ateitį“, – sako ji.
Anot jos, meno kūriniai ant sienų – pakankamai paprastas būdas atnaujinti viešąsias erdves, patraukti turistų dėmesį ir sukurti jaukesnę gyvenamąją aplinką.
„Menas gaivina viešąsias erdves, patraukia turistų dėmesį, jos tampa lankomos. Tai dažnai daroma ir nekilnojamojo turto vystytojų, kad mažiau įdomus rajonas taptų įdomesnis, jaukesnis ir jame būtų smagiau gyventi. Aš labai džiaugiuosi, kad NT įmonės bando menu pritraukti dėmesį ir pagyvinti aplinką, kurioje jos kažką veikia“, – sako Ū.Ambrasaitė.