– ES paskaičiavo, kad pastatuose suvartoja 45 proc. visos energijos. 2016 metai Europos Sąjungoje yra paskelbti energijos saugojimo metais. Tam skiriamas ypatingas dėmesys, skiriamos didžiulės lėšos, rengiamos naujos strategijos („A klasės energetinio efektyvumo pastatai“). Ar Lietuvoje galima įvardinti kokią nors holistinę strategiją, kuri problemą matytų ne siaurai inžineriškai, bet iš esmės nagrinėtų iškastinio kuro paklausos mažinimą, gyvenimo komforto didinimą, architektūrinės aplinkos gerinimą ir investicijų pagrįstumą (realumą)?
– Visa šie dalykai turėtų būti aprašyti nacionalinėje energetikos strategijoje. Tai labai svarbus dokumentas, nes sėkmės ar nesėkmės energetikoje nemaža dalimi lemia šalies visuomenės gerovės lygį.
Deja, mūsų ligšiolinės energetikos strategijos daugiau atspindėdavo politikų
Pasiekti A klasę yra įmanoma, bet ar apsimoka? Štai kur hamletiškas klausimas!
„pageidavimų“ koncertą, o ne visuomenės poreikius. Politikai paprastai nori daug investicijų, nes tam jie turi asmeninių paskatų – perkirpti juosteles, dažnai gauti „nuomilžį“, save ar šeimos narius įdarbinti energetikos objektuose ir pan.
Visuomenei gi reikia ne kuo daugiau investicijų, nes jas būtent žmonėms reiks ir padengti, o optimalių investicijų. Tame skaičiuje apimant ir į negavatų (bereikalingai nepagamintos energijos) gamybą, t.y. energijos taupymo priemones.
Svarbu suvokti, kad žmonėms nereikia dujų, naftos ir pan.... Žmonėms reikia šviesos, šilumos ir mobilumo, o dujos, nafta, saulė, vėjas ir pan. yra tik būdai gauti šiuos žmonių vertinamus dalykus.
O tai reiškia, kad turime ekonomiškai įvertinti, kuris iš būdų leidžia geriausiai pasiekti pagrindinį geros energetikos sistemos tikslą – duoti šilumą, šviesą, mobilumą mažiausiomis sąnaudomis.
– Aplinkos ministerija mėgsta cituoti Europos Komisijos narį Miguel Arias Cañete, kad energijos vartojimo efektyvinimas pastatuose yra investicija, kuri leis sutaupyti beveik 40 mlrd. eurų ES valstybių biudžeto. Tai, esą, pagerins gyvenimo sąlygas ir sumažins pastatų išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Ar yra žinomi kokie nors skaičiai, analizė, koks prognozuotinas „A klasės“ kaip nacionalinės investicijos efektyvumas? Ir kada numatoma grąža?
– Studentams dažnai aiškinu, kuo skiriasi technologas nuo ekonomisto. Pirmasis geriau žino, kas įmanoma, antrasis – kas apsimoka. Kas turėtų dominuoti diskusijoje? Idealu, kad sutartų abu.
Pasiekti A klasę yra įmanoma, bet ar apsimoka? Štai kur hamletiškas klausimas!
Kaip jį spręsti? Tą esu padaręs kitame kontekste – renovacijos proceso (žr. www.ekonomika.org 2013.06.13: Optimalios renovacijos kaštų ir naudos analizės modelis (Excel) ir jo aprašymas). Didelė dilema renovuojant daugiabučius yra ar apšiltinti sienas ir kiek? Žinoma, koks čia klausimas, nusistebės skaitytojas?!
Tačiau ne viskas taip paprasta. Turime visas įmanomas priemones sutaupyti šilumos kilovatvalandes įvertinti ekonominiu požiūriu – ar tų priemonių nauda (sutaupytos šilumos diskontuota vertė per būsto tarnavimo laikotarpį) viršija kaštus (investicijų į priemonę vertę).
Aš kvestionuočiau A klasę – tai neturi būti savitikslis tikslas.
Tada pradedame nuo priemonių, kurių naudos/kaštų santykis yra geriausias, ir sustojame ties ta, kurio kaštų/naudos santykis vis dar kiek viršija vienetą.
Kokios priemonės efektyviausios? Susitarkime, pavyzdžiui, kad kaimynai nerūkys laiptinėje, nes po to reikia atidaryti laiptinės langus, o su dūmais išeis ir šiluma. Uždarykite laiptinės duris, kurios dažname daugiabutyje tiesiog atviros ir pan. Gal verta apšiltinti stogus ar galines sienas be langų, bet prieš tai reikia paskaičiuot ar apsimoka.
Kodėl sienų apie langus apšiltinimas ekonomiškai įtartinas? Todėl, kad darbas apie langus brangus, o apšiltintas plotas – gana nedidelis (langų gi neapšiltinsi!).
Prisiminkime fiziką: šilumos nuostoliai dėl laidumo yra funkcija a) pastato išorinių sienų ploto, b) to ploto varžos (kuri pati priklauso nuo, pavyzdžiui, sienos medžiagos (ar jų „sumuštinio“) laidumo ir storio), c) vidaus ir išorės temperatūrų skirtumo, d) laikotarpio, per kurį prarandame šilumą, ilgio.
Galite naudoti minėtą Excel skaičiuoklę, pakeitę parametrus galite pritaikyti ją savo individualaus būsto energetinio efektyvumo diagnostikai, nuspręsti koks sienų varžos didinimas būtų jums optimalus.
– Jau nuo lapkričio 1-osios aplinkos ministras įveda „A klasės“ laikmetį visiems naujai statomiems pastatams. Kyla pagrįstų abejonių, kad šiam ambicingam žingsniui absoliučiai nepasiruošta techniškai. Be to, įdomu, kiek mūsų ekonomika (ir valstybės, ir privataus sektoriaus) pajėgi ir pasiruošusi imtis ilgalaikių investicijų į „A klasę“ jau dabar?
– A klasės siekimas yra analogiškas renovacijos klausimui. Vilniuje jau yra atliktas bent vienas seno daugiabučio konvertavimas į A klasę. Klausimas – ar tai apsimoka? Kas iš to, jei žmogus investuos, tarkime, 100 tūkst. eurų į A klasės pasiekimą, bet neatgaus per gyvenimą šios investicijos sutaupytos šilumos vertės pavidalu?
Tokiu atveju priemonė (A klasė) iš gerovę didinančios priemonės gali tapti gerovę griaunanti priemone.
– ES teigia, jog ES suvartojamos energijos kilmė iki 75% yra iškastinis kuras. Ką manote apie strategijų subalansavimą Lietuvoje šiuo klausimu? Ar vienodai dėmesio sulaukia „A klasės“ pastatai, „žalioji energetika“ ir energijos (elektros) paklausos mažinimas apskritai?
– Lietuva yra gana „žalia“ ekonomika – neturime labai daug sunkiosios pramonės, kuriai reikia daug energijos, šalis beveik nenaudoja anglies – taršiausio CO2 požiūriu kuro. Todėl turėtume nesunkiai pasiekti ES ar būsimus globalinius energetinio efektyvumo ir klimato kaitos stabdymo tikslus.
Tačiau rezervų turime – daugiabučių renovacija, perėjimas nuo dujų link vietinių atsinaujinančių išteklių (biokuro, šiukšlių deginimo).
Jei naujų A klasės pastatų daugės, tai duos tik nedidelį poveikį – reikės dešimtmečių, kol naujų pastatų dalis esamų senų pastatų fonde ims sudaryt didesnę dalį.
– ES pastatų energinio naudingumo direktyva 2010/31/ES numato iki 2020 metų padidinti energijos vartojimo efektyvumą 20 %, sumažinti bendrą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį 20 % bei skatinti naudoti atsinaujinančių šaltinių energiją (iki 2020-ųjų „žalioji energetika“ turėtų sudaryti 20 % bendro ES suvartojamos energijos kiekio). Iki 2030 m. norima padidinti energinį efektyvumą iki 40 %. Didžiausia svajonė – nulinės energijos pastatai. Lietuvoje turime aibę senų, prastų ir renovacijos nesulauksiančių pastatų (dėl paveldo reikalavimų, dėl savininkų nemokumo). Daug jų stovi provincijos užkampiuose arba yra naudojami labai neintensyviai. „A klasės“ reikalavimai greičiausiai dar labiau atbaidys nuo investavimo į juos ir į teritorijas aplink. Ar „A klasė“ nepadidins ir taip didelės atskirties tarp Vilniaus ir ne Vilniaus? Ar netaps „A klasė“ viena iš priežasčių visiškai apleisti mažiau patrauklias ekonomiškai teritorijas ir palikti jas merdėjimui?
Gyvenime dažna dilema – ar besąlygiškai paklusti viršininkui (šiuo atveju ES), ar kvestionuoti jo sprendimus. Man, pavyzdžiui, įtartina pati sąvoka „nulinės energijos“ pastatai. Daug politikų tapatina šią sąvoką su gerokai skirtinga sąvoka „nulinės emisijos veikimo vietoje“.
Politikams kažkodėl atrodo, kad šios žemės tešlos, ar atominės elektrinės yra „nulinės emisijos“ objektai. Žinoma, taip ir yra, bet tik veikimo vietoje!
Ekonomistai gi žiūri į visą objekto gyvavimo ciklą – nuo gamybos (statybos) iki utilizavimo. Tada pasimato politikams paradoksalūs dalykai, kad, pavyzdžiui, atominės elektrinės CO2 emisijomis iš esmės panašios į dujomis kūrenamas, nes 14-je branduolinės energetikos stadijų (statyba; branduolinio kuro iškasimas, sodrinimas...; AE uždarymas; panaudoto kuro saugojimas šimtmečius) sunaudojame daug nešvarios energijos (iškastinio kuro).
Dabar pagalvokite, kiek nešvarios energijos sunaudojama gaminant hibridinius automobilius ar vien elektra varomus. Kažkada amerikiečiai įvertino, kad vietoje gamintas visureigis yra (per visą gyvavimo ciklą) ne ką nešvaresnis, nei hibridinis Toyota Prius, kuris turi gerokai daugiau detalių ir surenkamas toli nuo JAV rinkos.
Taigi, aš kvestionuočiau A klasę dar kartą. Bet jei šie sprendimai būtų priimti gerai paskaičiavus, tada būtų kitas reikalas.
Ekonomistai ne veltui siūlo prekiauti taršos leidimais – inovaciją, kuri leidžia šalims (ar įmonėms jos viduje) pasiekti taršos mažinimo tikslus kuo mažiausiais kaštais.
Lietuvoje protinga renovacija yra tas didysis potencialas. Dabar gi dažnai vykdome antisocialinę renovaciją, kurios kaina didesnė už naudą, – peršiltiname būstus, nes statybininkams tai apsimoka, o žmonės nesusiduria su visais kaštais dėl valdžios subsidijų šiam procesui.
– Ar išmuš ES direktyviniai metai, kai sodinsime už malkinę kieme arba už dūmą iš kamino?
– Galbūt, jeigu visiški bepročiai perims valdžią Lietuvoje ar Europoje. Bet būkime optimistai – dar turime šiek tiek turime laiko.
Dėkoju už pokalbį.