Renovacija pagerino senjorų kasdienybę

Apie vyresnio amžiaus žmonių lūkesčius savo gyvenamajai aplinkai ir būdus praktiškai užtikrinti orią senatvę ne tik savo artimiesiems, bet ir sau, – pokalbis su sociologe, Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslo darbuotoja dr. Gražina Rapoliene, kurios disertacija „Ar senatvė yra stigma? Senėjimo tapatumas Lietuvoje“ pripažinta geriausia Humanitarinių ir socialinių mokslų srityse 2012 m.

Senstant dėmesys aplinkai gali ir nesikeisti

Socialinėje politikoje „pagyvenusiu“ žmogus laikomas nuo 60-65 metų, tačiau, kaip pastebi dr. Gražina Rapolienė, vien chronologinio amžiaus ribos neatskleidžia senatvės įvairovės. „Nors senatvė pirmiausia asocijuojasi su pensinio amžiaus pradžia, 60 ir 90 metų žmonės skiriasi, tad ir jų senatvė – skirtinga. 60 metų žmogus dar gyvybingas, pilnas energijos, o žmonės, pasiekę garbesnį amžių, dažniau susiduria su artimųjų mirtimi, spartesniu socialinio rato nykimu, sveikatos problemomis“, – vardija mokslininkė.

Vis dėlto, dėmesys ir reikalavimai savo gyvenamajai aplinkai – butui, namui, jo kiemui, bėgant amžiui gali ir nesikeisti. Nors Lietuvoje, kur dauguma vyresnio amžiaus žmonių dienas leidžia būtent savo būste, susiklostė nuomonė, kad vyresnio amžiaus žmonės tampa jautresni ir net priekabesni savo aplinkai, tačiau moksliškai toks stereotipas nėra pagrįstas.

„Dėmesys savo gyvenamajai aplinkai labai individualus. Tai reiškia ne tik tai, kad vieniems žmonėms svarbu, kaip jie gyvena, o kitiems – mažiau svarbu, bet ir tai, kad įvairiais gyvenimo laikotarpiais šis dėmesys gali keistis. Mokslininkai pastebėjo tik tai, kad vyresnio amžiaus žmonės linkę nekeisti savo gyvenamosios vietos, o ir nuo kitų visuomenės grupių izoliuotas būstas jų iš tikrųjų netenkina. Tai reiškia, kad vyresnio amžiaus žmonėms nebūtinai yra patogiausia gyventi su kitais garbaus amžiaus žmonėms, jiems taip pat nebūtinai trukdo kitų kartų gyvenimo įpročiai. Net priešingai – būdami arčiau kitų kartų žmonių, pavyzdžiui, studentų, jaunų šeimų, vyresnio amžiaus žmonės turi daugiau galimybių jaustis reikalingi. Valandinio darbo galimybė prižiūrint mažus vaikus, galimybė išnuomoti dalį savo buto studentams ir kitoks bendradarbiavimas su kitų kartų atstovais – tai geroji praktika, kuri kol kas ne itin prigijo Lietuvoje, bet Vakarų šalyse jau yra gana dažna“, – pasakoja sociologė.

Tokios įžvalgos taip pat patvirtina šiuolaikinės urbanistikos prielaidą, kad viename name ir kvartale turėtų gyventi kuo daugiau skirtingų socialinių grupių atstovų. Šiuo metu šio tikslo siekiama ir pirmus metus visoje Lietuvoje įgyvendinant kvartalinės modernizacijos projektus, kurių metu atnaujinami ne tik daugiabučiai, bet ir, koordinuojant savivaldybėms, šalia namų esanti infrastruktūra – apšvietimas, šaligatviai, viešosios erdvės, įgyvendinami pažangūs urbanistiniai sprendimai, galintys į senos statybos namus atkreipti jaunesnės kartos dėmesį.

Nenoras atnaujinti savo būsto nebūtinai susijęs su finansinėmis bėdomis

Atsižvelgiant į socialiai pažeidžiamiausių žmonių poreikius, įgyvendinant Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą sukurtas mechanizmas, leidžiantis 100 proc. kompensuoti visas atnaujinimo išlaidas asmenims, turintiems teisę į šilumos kompensaciją. Ne paslaptis, kad didžioji dalis tokių žmonių – pagyvenę, pensinio amžiaus žmonės. Tačiau renovacijos administratoriai, dirbantys savivaldybėse, taip pat pastebi, kad neretai senjorai nepritaria atnaujinimui, nes mano, kad jų likusiam gyvenimui esamos būsto kokybės pakaks. Be to, reta daugiabučio bendruomenė aktyviai domisi ir įgyvendina renovacijos sprendinius, galinčius suteikti patogesnį gyvenimą turint judėjimo negalią. Pavyzdžiui, atliekant renovaciją, prie daugiabučio gali būti įrengtas pandusas, atnaujinant balkoną – nupjautas slenkstis, kad į šią erdvę galima būtų patekti su vaikštykle arba vežimėliu.

Tokios įžvalgos, kurias pateikia renovacijos įgyvendinimas, nenustebina dr. G. Rapolienės – pripažinti senėjimo faktą sunku ne tik pensinio amžiaus, bet ir jaunesniems žmonėms.

„Kaip visuomenė, esame dar neįpratę planuoti savo senatvės. Mūsų senjorus retai pamatysi gatvėje su vaikštyklėmis, lazdelėmis, jiems sunku pripažinti, kad net palipti tris laiptelius sunku – savo silpnėjimo vis dar drovimasi, bandoma neišvengiamus pokyčius nugalėti „valios pastangomis“. Toks senėjimo neigimas nėra būdingas vien vyresnio amžiaus žmonėms. Pasikeitus kartoms, įpročiai gali išlikti – dabartiniai jaunuoliai gali perimti įprotį netoleruoti savo senatvės ir nepripažinti, kad jie ilgainiui gali turėti specialių poreikių. Tai reiškia, kad jau dabar turime stengtis, kad visuomenėje nyktų neigiami stereotipai – kurių, beje, labai daug – apie vyresnio amžiaus žmones, taip pat atkreipti dėmesį į vyresnio amžiaus žmonių psichologinę sveikatą, pripažinti, kad depresija yra dažna tarp vyresnio amžiaus žmonių. Pavyzdžiui, jeigu vyresnio amžiaus žmogus atmeta bet kokias pokyčių idėjas kartodamas, kad „mano amžiui užteks“ arba kad jis netrukus vis tiek mirs, todėl rūpintis ateitimi neketina, tai nėra jo „bjauraus charakterio“ požymis. Vyresniame amžiuje vis dažniau susiduriama su mirtimi – šeimos narių, artimų draugų – ir šitas sąlytis palieka pėdsaką“, – pastebi mokslininkė.

Renovacija moko planuoti ateitį

Nors daugiabučio renovacija leidžia drastiškai – mažiausiai perpus – sumažinti šilumos išlaidas, kurios yra našta net darbingo amžiaus žmonėms, taip pat prailginti viso daugiabučio gyvavimo amžių ir užtikrinti, kad senos statybos daugiabučiai, kuriuose gyvena daugiausiai Lietuvoje gyventojų, tarnautų dar maždaug 100 metų, renovacijos įgyvendinamas taip pat reikalauja pačių gyventojų investicijų. Valstybė remia visas energinio efektyvumo priemones 30 proc., likusioms išlaidoms gyventojai gali pasiimti ilgalaikę lengvatinę paskolą iš banko. Tačiau asmeninės investicijos nėra vienintelė priežastis, dėl kurios gyventojai gali atmesti renovacijos idėją – kaip visuomenė nesame linkę planuoti savo gyvenimo po kelių dešimtmečių, ir tai, deja, susiję ir su Lietuvos istorija.

„Radikalūs pokyčiai, kuriuos išgyveno mūsų visuomenė, išmokė, kad geriau neplanuoti, nekaupti, gyventi šia diena, nes netrukus viskas gali apsiversti, ir vėl reikės pradėti viską iš naujo. Šitos skaudžios pamokos turi įtakos sprendimams, kuriuos priimame. Jeigu pasižiūrėtume į Vakarų Europos šalis, pavyzdžiui, Airiją, Vokietiją, pamatytume, kad tai kultūra, kuri ruošiasi ateičiai, ją planuoja. Pas mus gi problemos sprendžiamos, kai jų nebeįmanoma ignoruoti. Tai, kad daugiabučiai šiuo metu vis dėlto yra atnaujinami, yra „normaliau“ nei tai, kad jie nebuvo remontuojami nuo pat savo pastatymo. Pasipriešinimas atnaujinimui taip pat gali liudyti, kad dauguma, nepriklausomai nuo amžiaus, vis dar vengia įsivaizduoti savo gyvenimo ateityje“, – pastebi G. Rapolienė.

Nors šiuo metu pagal Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą atnaujinta per 2000 namų, o tai sudaro maždaug 4 proc. visų daugiabučių, susidomėjimas renovacija pastaraisiais metais kyla, gyventojai vis aktyviau nori dalyvauti renovacijoje ir atnaujinti savo būstą. Tikimasi, kad būtent šios nuotaikos padės kvartalinės modernizacijos projektams, kurių metu bus atnaujinami ne pavieniai namai, bet jų grupės. Paramą pagal Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą kasmet žadama užtikrinti 500 daugiabučių.