Šis siūlymas rinkoje buvo sutiktas skirtingai. Kol vieni teikiamas pataisas gyrė ir teigė, kad to tikrai reikia, kiti 15min kalbinti ekspertai įsitikinę – jėgos būdu norima lopyti planavimo spragas.
K.Bacvinka: žalioms oazėms vietos nebelieka
Projekto iniciatorius „valstietis“ K.Bacvinka aiškina, kad įgyvendinant Bendrojo plano sprendinius dažnai susiduriama su problema, kai savivaldybės numato tam tikrus plotus atskiriems želdynams, skverams ar parkams įrengti. Dažnai tos teritorijos būna sugrąžinamos buvusiems žemės savininkams, neatsižvelgiant į planuojamas ar esamas želdynų sistemas.
„Kadangi dabar intensyviai vyksta statybos, todėl taip užstatomos teritorijos, žalioms oazėms vietos nebelieka. Jei yra kokia nors žemė, ją valstybė galėtų išpirkti želdynų įrengimui, nes dabar kol kas gali išpirkti daug kam, bet ne želdynams“, – 15min įregistruotą Žemės įstatymo straipsnio papildymą komentavo Seimo narys.
K.Bacvinkos nuomone, Statybų techninio reglamento (STR) keitimas ir plėtotojų įpareigojimas įrengti daugiau žaliųjų zonų neišspręstų dabartinių problemų.
„STR pagelbėtų ateičiai, o dabar esamoje situacijoje tą, ką turime pristatytą, šis (sprendimas – aut. past.) gelbėtų“, – 15min sakė jis.
Yra tokių miesto dalių, kur tų želdynų trūksta, o žemės, esančios valstybės žinioje, nedaug belikę. Kaip ir tame pačiame Perkūnkiemyje, – A.Mudėnaitė.
K.Bacvinka straipsnio papildymo įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigia, kad 2011 metais Žemės įstatymo 45 straipsnio pakeitimo projekte buvo atsisakyta nuostatos, kad žemė visuomenės poreikiams gali būti paimama viešosios paskirties rekreacijai ir poilsiui užtikrinti.
Esą tokiu būdu žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejų sąraše neliko galimybės paimti žemės visuomenės poreikiams, kai planuojama įrengti viešąsias erdves poilsiui, gerinti aplinkos visumą ar įrengti želdynus.
„Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams rekreacinei infrastruktūrai ir kt. įrengti. Todėl Žemės įstatymo pakeitimai neatitinka Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų ir kelia nemažai problemų teritorijų planavime“, – rašoma dokumente.
Jei pataisos būtų priimtos Seimo pavasario sesijoje, nuostatos įsigaliotų nuo kitų metų pradžios.
A.Mudėnaitė: tai – galimybė miestui
Šią parlamentaro idėją teigiamai įvertino advokatų kontoros „Sorainen“ partnerė Aušra Mudėnaitė. Anot jos, „atskirieji želdynai“ – tai ne maži ploteliai prie daugiabučių, o skverai, parkai bei panašios žaliosios zonos, kurios formuojamos atskirais sklypais.
„Yra tokių miesto dalių, kur tų želdynų trūksta, o žemės valstybės žinioje nedaug belikę. Kaip ir tame pačiame Perkūnkiemyje. Yra daugybė miesto dalių, kurios pagal planavimo sprendinius skirtos būtent tokioms reikmėms, ir jokia kita plėtra negalima. Todėl ir savininkas su ta žeme nieko negali daryti, nes bendro plano sprendiniai diktuoja tik tokius bendro naudojimo būdus. Ir tai, kad atsiranda galimybė miestui inicijuoti ir valstybei paimti visuomenės poreikiams, atlyginant rinkos kainomis, yra pozityvus dalykas tiek miestiečiams, tiek ir žemės savininkams“, – įsitikinusi advokatė.
Pasak jos, vien STR pakeitimai ir įpareigojimas statytojus įrengti daugiau žaliųjų erdvių problemos neišspręstų.
„Plėtotojai dažniausiai daro tuos dalykus, kurie didina jų pačių plėtojamo objekto patrauklumą. O visgi yra tokių miesto dalių, kur arba viskas išplėtota ir plėtra nevyksta, arba tų objektų reikia labiau esamų daugiabučių apsuptyje. Mano supratimu, vienas kitam nemaišo, tačiau <...> vien tik plėtotojui kraunant tą naštą, jis jos nepaneš, ir miestas negaus to, ko jam reikia“, – kalbėjo A.Mudėnaitė.
Jei iki aukštų valdžios pareigūnų namų staiga išsiasfaltuoja keliai, tai kodėl negalėtų pasisodinti parkeliai?, - klausia Ž.Šilėnas.
Ekspertai: želdynai nėra priežastis kėsintis į privačią nuosavybę
Vis dėlto nekilnojamojo turto „Inreal“ grupės NT rinkos tyrimų vadovas Robertas Žulpa mano, kad bet koks atvejis, kai privati žemė yra perimama valstybės reikmėms, turėtų būti aiškiai pagrįstas ir remtis sveika logika.
„Toks poreikis gali atsirasti ne tik dėl plėtojamų strateginių projektų ar saugumo būtinybės, bet ir padarytų pačios valstybės klaidų. Pavyzdžiui, leidus privatizuoti žemę vienam ar keliems asmenims, neatsižvelgiant į tai, kad dėl to didelių nepatogumų patirs visa bendruomenė“, – komentavo jis.
Tačiau jis įžvelgia ir grėsmių, kurios, jo paties nuomone, užšifruotos išimtyse. Pasak NT rinkos tyrimų vadovo, dėl jų gali atsirasti erdvės manipuliacijai ir priežasčių galimiems įvairių interesų tenkinimams.
„Bendro naudojimo teritorijos, skirtos atskiriesiems želdynams įrengti ir eksploatuoti, turbūt nėra ta priežastis, dėl ko valstybė galėtų kėsintis į privačią nuosavybę. Tokios teritorijos yra ir turėtų būti numatytos teritorijų planavimo dokumentuose. O jeigu tokios galimybės nėra, juos būtų galima įrengti artimiausiuose laisvuose valstybinės žemės sklypuose“, – įsitikinęs jis.
Grėsmių mato ir šiuo įstatymo straipsnio papildymu socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijęs Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas.
„Neatmeskime dar ir to varianto, kad koks nors įtakingas valdininkas ar veikėjas (gali – red. past.) „pasiūlyti“ nusavinti kaimyninį sklypą ir ten įrengti „parkelį“. Jei iki aukštų valdžios pareigūnų namų staiga išsiasfaltuoja keliai, tai kodėl negalėtų pasisodinti parkeliai?“ – klausia Ž.Šilėnas.
Privati žemė šiuo metu gali būti paimama tenkinant viešąjį interesą šiais atvejais:
- valstybei svarbiems ekonominiams projektams,
- krašto ir valstybės sienos apsaugai,
- tarptautiniams oro uostams, valstybiniams aerodromams ir uostams,
- viešosios geležinkelių infrastruktūros objektams,
- keliams,
- magistraliniams vamzdynams,
- aukštos įtampos elektros linijoms tiesti,
- socialinei infrastruktūrai plėsti,
- išžvalgytų naudingųjų iškasenų ištekliams eksploatuoti,
- sąvartynams statyti,
- kapinėms bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų apsaugos reikalams.
Jeigu savivaldybė nesugebėjo išreikalauti planavimo būdu, tai dabar taikys prievartos ir jėgos veiksmus, – mano M.Statulevičius.
Pagal dabar galiojantį Žemės įstatymą, sprendimas žemės poėmiui turi būti motyvuotas ir atsitikti planavimo dokumentus. Ž.Šilėno nuomone, parkai ir skverai nepatenka į valstybei svarbių objektų kategoriją.
„Bet dabar siūloma, kad jūsų žemę ir nuosavybę būtų galima atimti... parkeliams, takeliams, medeliams ir kitiems mažareikšmiams dalykėliams. Ir kas sumokės kompensacijas už atimtą žemę savininkams? Aišku, mokesčių mokėtojai.
Iš teisinės pusės primenam, kad pati Konstitucija saugo privačią nuosavybę, kuri yra Lietuvos ūkio pagrindas, o valstybei leidžiama kištis tik išskirtiniais atvejais. Bet projekto aiškinamajame rašte bandoma tampyti pačios Konstitucijos tekstą ir išrasti naują teisę į laisvalaikį (kuri šiaip yra susijusi visai ne su parkų lankymu, bet pagal projekto rengėjus turėtų apimti ir tai) ir remiantis, ką tik sugalvota „teise-laisvalaikį-leisti-želdynuose“ – atimti jūsų nuosavybę“, – rašo jis feisbuke.
M.Statulevičius: taisomos planavimo klaidos
Su tokia nuomone sutinka ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovas Mindaugas Statulevičius. Jo įsitikinimu, tokios problemos yra ir turėtų būti sprendžiamos miestų planavimo dokumentais, o ne paimant atskirtus žemės plotus.
„Kai bandoma atsukti juostelę atgal ir susizgribti, kad staiga pritrūko želdynų ar reikia juos formuoti, tai šie dalykai yra užkoduojami planavimo miestų bendrųjų planų sprendiniuose, kur numatomos tos želdynų teritorijos. Tuo labiau, kad dabar sklypuose turi būti atskirose teritorijose ne mažiau negu X procentų želdynų. Man atrodo, kad taip taisomos planavimo klaidos, ten, kur praleista proga išsireikalauti želdynų“, – kalbėjo jis.
Anot jo, panašu, kad projekto autorius kalba apie tokius atvejus kaip sostinės Perkūnkiemio kvartalas, kurio gyventojai dažnai skundžiasi dėl nesamų viešųjų erdvių.
„Jeigu savivaldybė nesugebėjo išreikalauti planavimo būdu, tai dabar taikys prievartos ir jėgos veiksmus. Nusavins atlyginant, bet kas už tai sumokės? Kiti miestiečiai“, – 15min sakė jis.
Kaip galima būtų išspręsti tokių vietovių, kaip sostinės Perkūnkiemis, problemas? M.Statulevičiaus teigimu, vieno atsakymo nėra, tačiau pripažinus, kad padaryta klaidų, galima ieškoti idėjų.
„Gal reikia, pavyzdžiui, paskelbti nacionalinį ar tarptautinį konkursą kraštovaizdžio architektams ar kitiems, kurie ateitų su savo neįprastomis idėjomis. Ant pastatų, ant fasadų, įsiterpusiuose sklypuose ieškoti galimybių. Reikia judesio“, – įsitikinęs LNTPA vadovas.