Kaip sako Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktorius Virgilijus Pozingis – Šilutės krašto žmonės labai vieningi, dalijasi ne tik džiaugsmais, bet ir rūpesčiais. Matyt kraštą supantis vanduo sukuria savotišką magiją, kuri užburia ne tik čia gyvenančius, bet ir atvykstančius žmones. Šiais metais sutartinai Šilutės rajonas dalyvauja projekte „Išmanusis miestas VI“, kuriam pateikė būtent su vandenius susijusias teritorijas, kuriomis siekiama išsaugoti rajono unikalumą.
Išskirtinės krašto realijos
Apie Šilutę didžiausią įspūdį iš vaikystės paliko pavasarį Nemuno plukdomi milžiniški ledo luitai ir lytys, siekiantys net kelių metrų aukštį, ir jų garsus poškėjimas susidūrus. Jie slinkdavo upe tolyn ir lipdavo į krantą grasindamiesi nužerti šalimais gyvenusių žmonių trobesius, daržus ir pakrančių augmeniją. Vaizdas būdavo nepakartojamas: ir neapsakomai gražu, ir jausdavausi maža prieš gamtos didybę. Taip pat prisimenu ir tėvo parvežtų šviežių dar visai šviežių ką tik iš žvejų tinklų išnarpliotų žuvų kvapą. Nežinau, iš kur, bet tėvas, o ir kiti vietiniai žmonės iš žvejų gaudavo dalį jų poledinės žūklės laimikio. Mūsų virtuvės grindis retkarčiais nuklodavo mano dydžio (ir didesnės) lydekos, starkiai, pasitaikydavo ir karšių. Tokios šviežios ir skanios žuvies niekur daugiau nesu ragavusi. Pavasarį visa sala pakvipdavo stintomis ir suklegėdavo skardžiais ir džiugiais iš šiltųjų kraštų pargrįžusių paukščių balsais: pempių, kirų, žuvėdrų, kragų, laukinių ančių, žąsų...
Dar viena išskirtinė to krašto realija: potvyniai. Pavasarį patvinus Nemuno vandenims Rusnė tapdavo atskirta nuo Šilutės ir kito aplinkinio pasaulio. Atsimenu, kaip užliedavo pagrindinį kelią, vedusį iš Rusnės į Šilutę, ir pravažiuoti būdavo nebeįmanoma. Mama į dirbą Šilutėje plaukdavo amfibija. Atsimenu, kaip įkeldavo mane į jos vidų, o paskui tas didžiulis aparatas plukdydavo mus į miestą. Tada tai būdavo įvykis.
Iš tų senų laikų apie Šilutę prisimenu senąsias kapines. Pro tvorelę matydavau senus metalinius vokiškai užrašytus kryžius, antkapius. Ta vieta atrodė paslaptinga ir savotiškai traukdavo. Kažkada pasakiau sau, kad kai būsiu jau didelė, atvažiuosiu pati po jas pasivaikščioti. Pažadą ištesėjau.
Savita architektūra
Atskiro paminėjimo verta buvusi sanatorija „Eglutė“. Ji buvo įsikūrusi dar vokiečių laikus menančiame – jų gi ir pastatytame – raudonų plytų trijų aukštų pastate Šilutės pakraštyje. Pastato būta išties įspūdingo, būdingo tai specifinei ir išskirtinei Mėmelio krašto architektūrai: tvirtas, gerai sumūrytas, ne tik pastatytas, bet ir papuoštas tomis pačiomis raudonomis plytomis. Kieme buvo daug žalumos – medžių, krūmų, gėlių, taip pat ir žaidimo aikštelė. Džiaugčiausi, jeigu jo vietoje atsirastų naujas, vertingas pastatas, kuris galbūt galėtų būti žmonių traukos centru.
Po daugelio metų apsilankius Šilutėje buvo gera pamatyti tas pačias gatves, kurios kartu ir šiek tiek kitokios: atnaujintos, atrodo ne tokios pilkos kaip vaikystės atsiminimuose. Pavyzdžiui, Tilžės gatvėje, ant kai kurių pastatų sienų yra išlikusių autentiškų vokiškų užrašų gotiškais rašmenimis. Gera žinoti, kad jie buvo ne užtinkuoti, o atnaujinti ir palikti gyvuoti toliau tarsi gyvas paminklas praeičiai. Tokie „inkliuzai“ pastatuose suteikia Šilutei savitumo ir nepakartojamumo.
Bendruomenės pilietiškumas
Galiu pasidžiaugti, kad mano mylima Šilutė tikrai turi puikų traukos centrą – F.Bajoraičio biblioteką ir jos veiklas. 2018-aisiais buvau pakviesta dalyvauti bibliotekos organizuojamame renginyje, skirtame būtent iš Šilutės krašto kilusiems kultūros ir meno žmonėms. Renginys – literatūrinis ruduo „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį...“. Sužinojau, kad šio kas trejus metus organizuojamo renginio tikslas – skleisti, aktualinti naujausią šilutiškių autorių grožinę ir humanitarinę kūrybą, populiarinti poeto, publicisto, kultūros veikėjo, pirmosios kilnojamosios bibliotekos Mažojoje Lietuvoje įkūrėjo Fridricho Bajoraičio vardą, už grožinę kūrybą skiriant jo vardo literatūrinę premiją. Kviečiami dalyvauti iš Šilutės krašto kilę, jame gyvenantys ar kitaip su juo susiję literatūrinės ir akademinės kūrybos autoriai Negalėjau atsistebėti, su kokiu entuziazmu ir atsidavimu bibliotekos žmonės ruošėsi, kiek savęs atidavė tam renginiui, kaip nuoširdžiai laukė ir sutiko savo kviestuosius kraštiečius. Pasijutau grįžusi namo. Buvau maloniai nustebinta: sulaukiau gražaus atviruko su ranka užrašytu pasveikinimu gimtadienio proga. Jį atsiuntė ne kas kitas, o F.Bajoraičio bibliotekos darbuotojos. Argi galima pamiršti tokius žmones, kurie prisimena mus net tada, kai to nesitikime ir nelaukiame?..
Šilutėje radau tai, ko neradau kitur: išskirtinį ir, drįsčiau teigti, būtent tam Mažosios Lietuvos kraštui būdingą paprastumą ir nuoširdumą. Ne tik savita architektūra, vandeningas gamtovaizdis, bet ir tikrumas, nuoširdumas, yra to krašto žmonių savybės, išskiriančios juos iš kitų Lietuvos gyventojų ir regionų.
