Populiaru buvo restauruoti
Sovietmečiu Vilniuje iškilo dauguma monotoniško tono rajonų: Žirmūnai, Baltupiai ir vakarinis miesto planas su Lazdynais, Karoliniškėmis, Viršuliškėmis. Tais laikais socialistinė santvarka lėmė griežtus architektūros sprendimus. Ir beprotiškai kompaktiškus butus. Todėl tuometė ideologinė sistema kūrė prielaidą, neva, socialistinės architektūros lopšyje greičiau ir pats žmogus taps ideologijos dalimi. Pasikeitė laikai, lygybės principu grįstą socializmą pakeitė nepriklausoma demokratija. O tie patys sovietiniai namai dar vis stovi.
Dabar kai kurie daugiabučiai jau yra renovuoti iš išorės, kai kuriuose jų buvo atliktas kosmetinis ar kapitalinis remontas. Tačiau ne kiekvienas pasiryžta pradėti nuo vonios kambario – kasdienės higienos ir grožio procedūrų erdvės.
Dažniausiai sovietmečiu pastatytų butų vonios buvo gaminamos iš storasienio lydinio – ketaus. Iš tokios medžiagos pagamintų vonių galima įsigyti ir šiandien, tik jos ganėtinai brangios, pasikeitę ergonomikos standartai.
Socialistinė santvarka lėmė griežtus architektūros sprendimus. Ir beprotiškai kompaktiškus butus. Todėl tuometė ideologinė sistema kūrė prielaidą, neva, socialistinės architektūros lopšyje greičiau ir pats žmogus taps ideologijos dalimi. Pasikeitė laikai, lygybės principu grįstą socializmą pakeitė nepriklausoma demokratija. O tie patys sovietiniai namai dar vis stovi.
Ar jau penktą dešimtį skaičiuojanti vonia gali tarnauti tinkamai? Kaip sužinoti ar kartu su standartine vidine apdaila įrengtas vonios kambarys yra saugus, Vilniaus Gedimino technikos universiteto prodekanas dr. Justinas Gargasas patarė įdėmiai apžiūrėti pačią vonią – tik tuomet priimti sprendimą, ar verta ją keisti.
„Jei vonia pagaminta iš storasienio lydinio, tai yra ketaus ar plieno, padengta atitinkamu emalio storiu, kuris nėra subraižytas ar kitaip paveiktas mechaniškai, vonia tikrai bus ilgaamžė, tačiau, priešingu atveju, jei vonios paviršiuje yra korozijos židinių, tokią vonią tikrai rekomenduočiau keisti, kadangi dėl korozijos sukeliamų pasekmių vonios plienas tiesiog koroduos ir greitai prarūdys kiaurai“, – pasakojo VGTU prodekanas ir pridūrė, kad tai gali lemti užliejamą tiek savininko, tiek kaimyno turtą.
Tokio pobūdžio vonios yra ganėtinai slidaus paviršiaus, tad reikėtų išskirtinio atsargumo ja naudojantis. Tai ypač aktualu būtų senyvo amžiaus žmonėms – prieš pusamžį pastatytų daugiabučių pirkėjai ir buvo dažniausiai jie, tada dar jauni žmonės. Šiandien dažnas jų turi specialių judėjimo poreikių, tad esamos gana aukštos, kietos ir slidžios vonios ne visuomet jau būna saugios.
„Dėl paviršiaus sunku pasakyti ar žmogus gali paslysti ar ne, priklauso nuo to, kaip vonia buvo padengta, ar jos pats gyventojas nerestauravo. Tai buvo itin populiaru prieš 5–10 metų. Jeigu toks darbas buvo atliktas kokybiškai ir sena vonia gali atrodyti kaip nauja, o paviršius neslidus“, – apie galimus pokyčius atsiliepė dr. J. Gargasas.
Jei vonios paviršiuje yra korozijos židinių, tokią vonią tikrai rekomenduočiau keisti, kadangi dėl korozijos sukeliamų pasekmių vonios plienas tiesiog koroduos ir greitai prarūdys kiaurai
Sprendimai ieškant išeities
Atskiras siauras vonios kambarys ir pusę tualeto kambario užimantis unitazas – visiškas sovietmečiu pastatyto buto standartas. Trys su puse kvadratinio metro bendrai vonios ir tualeto patalpoms, o devyni kvadratiniai metrai vienam gyventojui bute – ploto norma vienam. Linksniuojant šiuos skaičius architektė ir Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto dėstytoja Gitana Šukaitytė pritariamai linksi: „Erdvė per maža, jos visiškai neatitinka žmogaus poreikių.“ Pavyzdžiui, senesnės statybos durų plotis siekė vos 63 cm, o dabar standartiškai yra 90 cm.
„Nėra pakankamai vietos nei apsisukimams, nei durų skersmuo patogus – vos įeiti įmanoma. Tiesa, kompaktiškumo erdvės atžvilgiu siekiama ir šiandien, tačiau žiūrint į universalaus dizaino principus – senos statybos namuose net apsisukti erdvės nėra normalios. Pavyzdžiui, o kas jei kas nori skalbimo mašiną dar įstatyti – tuo metu nebuvo apie tai galvota“, – savo mintis dėstė architektė G. Šukaitytė.
Yra įvairių alternatyvų, kurias žmonės taiko, norėdami kiek atnaujinti senos statybos būstą ir taip pasidaryti daugiau erdvės.
„Būna griauna sieną tarp vonios ir tualeto, juos sujungia. Stato dušą vietoje vonios. Kai kurie prijungia ir koridorių, išgriovę sieną. Tada vonios kambario sąvoka prasiplečia. Paliekantys vonios ir tualeto kambarius atskirai, ieško kitokių sprendimų, pavyzdžiui, stato kriauklę rankoms virš skalbyklės“, – pasakojo KTU architektūros fakulteto dėstytoja.
Taupyti erdvę padėtų ir nauji sprendimai, kurių sovietmečiu dar nebuvo. Jau dabar yra tualetai universalūs su bidė, vadinamieji higieniniai tualetai. Tokiu atveju, nereikia statyti atskiros bidė asmens higienai.
Konkrečiai sovietmečiu statytų rajonų vonios kambariai buvo standartizuoti. Anot architektės, dauguma turėjo modulinius sanitarinius mazgus, kurie jau būdavo įstatomi statybos metu į karkasą.
„Dauguma jų buvo paruošti standartinėms vonioms, kriauklėms. Tokių pavyzdžių galėčiau pateikti Kaune įkurtuose rajonuose: Kalniečiuose, Eiguliuose, Šilainiuose, – pasakojo Kauno technologijos universiteto dėstytoja. – Visa estetika, deja, neatitiko reikalavimų. Jau tada žmonės įsigiję būstus prieš tuos keturis penkis dešimtmečius plėšdavo plastikines plyteles ir dėdavosi kitas, kas tik galėjo. Dabar kur kas geresnės medžiagos naudojamos.“
Reikėtų naujinti ne tik kosmetiškai
Reikėtų projektuoti vonios kambarį taip, kad nereikėtų kapitalinio remonto pasikeitus gyvenimo aplinkybėms – tokią rekomendaciją pateikė KTU dėstytoja G. Šukaitytė. Tokiu atveju, sakykime, senatvėje, kai žmogaus mobilumas kiek sumažėja, reikia daugiau erdvės ir saugesnės vonios ergonomikos. O kas, jei į kambarį reikia įvažiuoti su vaikštynėmis arba vežimėliu? Sovietmečiu pastatytų daugiabučių durų plotis siekė vos 63 centimetrus, tad tai būtų neįmanoma. Norint užtikrinti saugumą, galima įsigyti ir papildomų aksesuarų.
„Vonioje galima įmontuoti laikiklius, rankenas, kad žmogus galėtų saugiai įlipti į vonią. Yra ir momentinių laikiklių, kur vienam kartui prisispaudi su vakuumu ir laikaisi. Dabar kas keičia vonios kambarį, dažnai renkasi ir dušus, kad būtų dugnas panašus į vonios – galima atsisėsti. Mėgstamos ir kampinės vonios“, – pasakojo architektė G.Šukaitytė. Vieną iš pavyzdžių, kurie Lietuvoje dar nėra labai taikomi, dėstytoja įvardijo vonios su atsidaromomis durelėmis – taip galima saugiai įeiti į vonią prieš įleidžiant į ją vandenį.
Šiandieninės technologijos pagalvoja ir apie saugumo sprendimus kalbant apie pačią vonios ergonomiką. Bendrovės „Vilpra“ vonios prekių vadybininkas Erikas Jansas pasakojo, kad kai kurie gamintojai deda specialų neslidų paviršių vonios dugnui.
„Iš pažiūros atrodo, kad tai yra matinis stiklas ir jis tepsis. Tačiau toks paviršius gali būti padarytas kaip smėlio grūdelių imitacija. Tai yra lieti silicio kristalai. Kai žmogus ant tokios dangos atsistoja – neslysta. Galima daryti per dalį vonios arba per visą dugną tiesti – pasirinktinai“, – apie vieną iš sprendimų, norint užtikrinti saugumą pasakojo E. Jansas.
Kaip pateisinti savo poreikius?
Svarstant apie vonios kambario pokyčius, reikėtų nepamiršti skirti dėmesio ir visam sanitariniam mazgui. Šykštus, sakoma, moka du kartus, tad pakeitus kosmetiškai vonios elementus, bet palikus riziką keliančius vamzdžius, jiems įtrūkus, galima pasidaryti nemažai žalos. „If“ Privataus turto draudimo produkto vadovas Tomas Sinkevičius teigė, kad vandentiekio avarija išlieka dažniausia nelaimė, kurią patiria tiek daugiabučių, tiek individualių namų gyventojai.
„Vandentiekio avarijos atvejis sudaro apie 35 procentus visų būsto žalų“, – sakė T. Sinkevičius.
Vienareikšmiškai teigti, kad didesnė rizika yra senesnės statybos daugiabučiuose, statytuose sovietmečiu su senais vamzdynais nebūtų galima, jei jie periodiškai yra tikrinami, vizualiai apžiūrimi ir laiku pastebimi defektai yra pašalinami. Tuo įsitikinęs VGTU Mechanikos fakulteto prodekanas dr. J. Gargasas. Tačiau jis sutiko, kad šiandien medžiagos yra kur kas patikimesnės.
Vandentiekio avarijos atvejis sudaro apie 35 procentus visų būsto žalų
„Sovietmečiu statytuose namuose buvo naudojami ne tik vamzdžiai pagaminti iš ketaus, kaip statybinė medžiaga santechnikoje buvo naudojami ir plastikiniai vamzdžiai, kurie nepasižymėjo itin geromis mechaninėmis ir fizikinėmis savybėmis, kaip dabar gaminami vamzdžiai iš kokybiško plastiko“, – lygino pokyčius dr. J. Gargasas.
Visgi, atkreipus dėmesį į bendrą sanitarinio mazgo būklę, svarbus ir šeimos gyvenimo būdas net ir renkantis tą pačią vonią. Šiandien dažnai kylantis klausimas yra: dušas ar vonia? Bendrovės „Vilpra“ vonios prekių vadybininkas E.Jansas teigė pastebėjęs didesnį susidomėjimą dušais, kurį galimai diktuoja pagreitėjęs gyvenimo ritmas ir noras greičiau atlikti įprastus higienos ritualus.
„Mano daugiabutyje gyvenęs pusbrolis, kai nusprendė darytis remontą, pašalino vonią ir vietoje jos pasistatė dušą. Taip atsirado vietos skalbimo mašinai. Jis dar kokius dvejus ar trejus metus pas mane vakare užsukdavo, nes norėdavo pasinaudoti vonia, – su šypsena prisiminė E. Jansas, pateikęs šį pavyzdį, norėdamas paraginti nesiskubinti su sprendimu. – Po to, įsirengęs jau naujajame būste statėsi didelę vonią ir dušą.“
Atėję pas gamintojus, visi žmonės ieško specifinių sprendimų. Tikslas yra susikomplektuoti visą sanitarinį mazgą taip, kad atitiktų jų poreikius.
„Visi vaikosi tos mados, kad nori vis didesnės vonios. Prisimena, kaip teko gyventi sovietmečiu pastatytame bute, kur buvo pusantro metro ilgio vonia. Dabar 1 m 70 cm ūgio klientas sako, kad norėtų kokių 1 m 80 cm ilgio vonios. Tačiau tokie skaičiai dideli – žmogui reikia baseino ar vonios? Žmogus to nesuvokdamas, bėga nuo to „mažumo“ komplekso ir, tiesą sakant, „užbėga ant meškos“. Labai didelė vonia – nėra racionalus sprendimas“, – sakė bendrovės „Vilpra“ vonios prekių vadybininkas E. Jansas.
