– Senuosius daugiabučius yra sunkiau pritaikyti prie tam tikrų šiuolaikinių reikalavimų, iš kurių svarbiausias – prisitaikymas prie neįgaliųjų poreikių. Kaip manote, ar tai tiesa?
– Neįgaliųjų integracija ir jų poreikių patenkinimas yra vienas iš svarbiausių socialinių klausimų. Žmonių su įvairia negalia klausimai iš tiesų yra sprendžiami, bet norėtųsi, kad jie atsispindėtų ir darbuose. Būtina, kad tiek žmonės sėdintys vežimėliuose, tiek mažą judrą, tiek klausos ir regos negalią turintys žmonės galėtų judėti laisvai, naudotis visomis paslaugomis, kurios yra įprastai prieinamos sveikiesiems.
Reikalavimai pritaikyti infrastruktūrą prie neįgaliųjų poreikių yra pateikti ir oficialiuose valstybiniuose dokumentuose, tokiuose kaip LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, LR statybos įstatymas. Aplinkos apsaugos ministerijos 2001 m. birželio mėn. patvirtintame ,,Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ reglamente yra labai detaliai nurodyta, kaip turi būti pritaikyti žmonių su negalia reikmėms gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai, miestų ir kaimų teritorijos, pėsčiųjų takai, automobilių stovėjimo aikštelės ir garažai, sanitarinės patalpos bei kiti teritorijų ir pastatų elementai.
Taigi, teisinė normatyvinė bazė statybos projektams žmonėms su negalia rengti ir įgyvendinti yra paruošta, tačiau ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas teisės aktuose nustatytų reikalavimų įgyvendinimo kontrolei (priežiūrai). Pastatus renovuoti būtina ne tik dėl šilumos efektyvumo, bet ir dėmesio, kurį reikia skirti neįgaliesiems. Senuose pastatuose dar yra likę daug nepatogių nuovažų, aukštų slenksčių, siaurų durų, nėra tinkamo apšvietimo, nepakankama erdvė prie lauko durų.
– Kokie šios problemos sprendimai yra numatyti?
– Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra numačiusi Būsto ir gyvenamosios aplinkos pritaikymo programą. Pagal šią programą būsto pritaikymu laikomas minimalus būsto pertvarkymas panaudojant specialius elementus, keičiant neįgaliesiems su judėjimo negalia ir apsitarnavimo funkcijų sutrikimais neprieinamas erdves ir smulkus remontas įgyvendinant šiuos statybos sprendimus.
Tuo tarpu gyvenamosios aplinkos pritaikymas pagal šią programą yra nuolydžių, privažiavimo takelių prie gyvenamo būsto ir patekimo į neįgaliojo būstą priemonių įrengimas.
– Kokių galėtumėte duoti patarimų siekiant renovuotą daugiabutį pritaikyti neįgaliajam? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį siekiant, kad namas taptų draugiškas ir „praeinamas“ visiems?
– Kiekvienu atveju, pritaikant būstą ar aplinką neįgaliesiems, būtina individualiai atsižvelgti į neįgalaus asmens fizinę būklę, jo apsitarnavimo galimybes, mobilumo poreikį, socialinę aplinką, kurioje neįgalus žmogus gyvena, t. y. būsto ir gyvenamosios aplinkos specifiką. Iš techninių priemonių galima diegti pulteliu valdomas duris, automatinį apšvietimą nuo judesio, įrengti garsinius signalus, stacionarius ar kilnojamus pandusus, mobilius keltuvus, mobilius laiptų kopiklius.
Kita vertus, turime rūpintis prevencija, o ne kaip įprasta jau po įvykusio fakto diskutuoti kodėl to nedarėme anksčiau. Žmonėms su negalia reikia pagalbos tą pačią akimirką, kuomet jis sužino savo diagnozę, o spendimams įgyvendinti reikia laiko. Nepaisant programos ir finansavimo, praeina nemažai laiko, kol komisija išnagrinėja ir priima sprendimą dėl reikalingų priemonių.
Net jeigu renovuojamame ar naujai statomame name tuo metu ir nėra žmonių su negalia, nė vienas negalime būti tikras, ar kartais gyvenimas nemes ir mums tokio iššūkio. Todėl manau, kad tiek renovuojamuose, tiek naujai statomuose gyvenamosios paskirties pastatuose tokie klausimai turėtų būti sprendžiami iš anksto. Kita vertus, tokie sprendimai pasitarnaus ir vaikams važinėjantiems dviračiais ar riedučiais, motinoms ir tėvams su vaikiškais vežimėliais, taip pat žmonėms, turintiems judėjimo sunkumų. Tokiu būdu suteiksime galimybę neįgaliesiems laisvai judėti, lankyti savo gimines ir draugus.
