Pastato savininkas apskundė reikalavimą sustabdyti namo griovimo darbus, uždengti apgadintą pastato dalį ir langų bei durų angas, taip apsaugant nuo neigiamo aplinkos poveikio.
Teismas palaikė paveldosaugininkų argumentą, kad nors pastatas nebuvo įtrauktas į kultūros vertybių registrą, tačiau pateko į Žaliakalnio zoną ir joje buvo pažymėtas kaip vertingas.
Pareiškėjo siekiamas nugriauti pastatas pagrįstai atsakovo vertintinas kaip kultūros paveldo statinys, kuriam taikoma apsauga.
„Pareiškėjo siekiamas nugriauti pastatas pagrįstai atsakovo vertintinas kaip kultūros paveldo statinys, kuriam taikoma apsauga. Tokiu atveju ginčo pastato savavališkas griovimas pažeidė (...) punktą, nustatantį, jog kultūros paveldo tvarkyba atliekama pagal nustatytus paveldosaugos reikalavimus, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai surašė ginčijamą reikalavimą“, – rašoma antradienį teismo Klaipėdos rūmų sprendime.
Įvertinusi šias bei kitas aplinkybes teisėjų kolegija namo savininko Artūro Dankovskio skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Kultūros paveldo departamento reikalavimą apskundęs savininkas teigė, jog nepagrįstai ribojama jo nuosavybės teisė, o griaunamas pastatas nebuvo kultūros paveldo statinys, nes nėra registruotas Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre.
Jo teigimu, pastatas neturi vertingųjų savybių ir yra avarinės būklės, o 2015 metais nuspręsta jo neįrašyti į Kultūros vertybių registrą.
Savininkas teismui taip pat teigė, kad paveldosaugininkų reikalavimai tarpusavyje nesuderinami, nes griovimo darbai sustabdyti tokioje stadijoje, kai likusios statinio konstrukcijos gali kelti pavojų tiek žmonių sveikatai ir gyvybei, be to, jo tokios būklės neįmanoma uždengti.
„Rangovo teigimu, pakaks vėjo gūsio, kad dalis ginčo statinio konstrukcijų nekontroliuojamai griūtų“, – teismas cituoja savininko argumentus.
Kultūros paveldo departamentas savo ruožtu teigė, jog savininkas klaidingai nurodė, jog namas nėra kultūros paveldo statinys, nes kultūros paveldu pripažinta vietovė, kurioje pastatas yra.
Departamento teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika leidžia manyti, jog kultūros paveldo statiniu turi būti laikomas ir registre neregistruotas statinys, susijęs su kultūros paveldo vietovės vertingosiomis savybėmis, o šis pastatas Žaliakalnio teritorijos specialiajame plane pažymėtas kaip vertingas.
Pasak Kultūros departamento, pareiškėjas turėjo žinoti, kad namas yra saugomas, nes jo Kauno skyrius dar 2015 metais atsakydamas į pareiškėjo prašymą leisti nugriauti namą informavo, kad pastatas negali būti griaunamas. Be to, tai jam buvo paaiškinta 2020 metų spalį atvykus į departamento Kauno skyrių.
Be to, pasak paveldosaugininkų, pareiškėjas nepateikė pastato avarinę būklę įrodančių dokumentų.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
A.Dankovskis 1928 metais pastatytą namą be leidimo pradėjo griauti pernai spalio viduryje, jis teigė, kad pastatas nėra įtrauktas į saugomų kultūros vertybių registrą. Griovimo darbai buvo sustabdyti po kelių dienų nuo jų pradžios.
Paveldosaugininkai pripažįsta, kad namas Perkūno alėjoje 11 nėra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tačiau jie pabrėžia, kad teritorija, kur stovi ši vila, yra Kauno miesto savivaldybės saugoma kultūros paveldo vietovė.
Anot KPD, 2012 metais savivaldybės taryba patvirtino Kauno miesto savivaldybės 1-ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio specialųjį planą. Visas šis draustinis įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
Specialiojo plano sprendiniuose vila Perkūno al. 11 pažymėta kaip priklausanti vienai aukščiausių – ketvirtajai – kultūrinei kategorijai. Šiai kategorijai priskiriami autentiški istoriniai pastatai, vertingi urbanistiniu ir architektūriniu požiūriu.
