Jurgis Rimvydas Palys yra didelis istorijos mėgėjas. Ypač tos istorijos, kur laivai, lėktuvai, visų rūšių mašinerijos, uostai, tiltai, konstrukcijos… Kartais man atrodo, kad jis dėka kažkokio nuotykio atsiliko nuo XIX a. architektūrinio ešelono, kai architektai išmanė ir konstruktyvą, ir detalių sąrangą, ir funkciją, ir technologiją. Todėl J.R.Palys nežino ir nemoka, kaip „daryti dizainą“, nes visą savo architektūrą iš esmės konstruoja.
Gali būti, kad Kėdainiams labai pasisekė, kad jų pėsčiųjų tilto į Didžiosios Rinkos aikštę ėmėsi tokia patyrusi ir kūrybinga inžineriškai-architektūrinė galva. Ar ne per garsiai pasakyta…?
Tikrai ne. Lietuvoje nūnai tiltų statoma mažai. Originalios architektūros tiltų – vienetai. Du iš jų, bene geriausi, būtent ir suprojektuoti dalyvaujant J.R.Paliui: M.K.Čiurlionio tiltas per Nemuną Kaune ir Vytauto Didžiojo tilto per Nemuną rekonstrukcija (irgi Kaune).
Žinoma, dirbant tokios unikalios istorijos mieste, kaip Kėdainiai, kur Radvilos buvo sukūrę pažangų ir ambicingą ekonominį-kultūrinį klasterį, – istorinis matmuo yra neišvengiamas. Tiksliau sakant – būtinas proistoriškas architektūrinis mentalitetas, gebantis kurti su istoriniu kontekstu sąjungą, o ne konfliktuojantis ir forma, ir architektūriniu žodynu, kaip kad atsitiko Didžiosios Rinkos aikštėje projektuojant biblioteką (PRB architektai).
Kaip žinia, istoriniame kontekste šiais laikais populiaru projektuoti trim būdais.
Pirmas: ignoruoti kontekstą, dovanojant jam architektūrinę staigmeną-kontrastą, grįstą egocentriška kūrybine išmone ir estetika (Dažnas, bet nerezultatyvus kol kas).
Antras: atkurti buvusią materiją tiksliai ir skrupulingai, nuosekliai remiantis gausiais ikonografiniais duomenimis ir tyrimais (Lietuvoje itin retas).
Trečias: romantizuoti, sukuriant „iš tolo panašią – iš arti banalią“ abstraktaus personažinio statinio repliką, kurios „tikrovė“ nekelia abejonių tik Brailio rašto skaitytojams ir kičo kolekcininkams su jų Baikalo nerpos kailinių nešiotojomis.
J.R.Palys eina ketvirtuoju keliu. Rizikingu, bet sėkmės atveju, dovanojančiu lygiavertę kokybę radvilinei Kėdainių prabai.
Architektas J.R.Palys audžia mintį, kad naujasis tiltas turėtų ne tik sujungti Nevėžio krantus, bet ir miestą su upe. J.R.Palio piešiniai:
Kūrybiškas istorinės patirties interpretavimas, kaip minėjau, slidus reikalas. Dažniausiai kvadužėlių sluoksniuose šis metodas atmetamas, kaip moksliškai-metodiškai neteisingas. „Neteisingas“, nes remiasi ne faktais (iškasenomis), o kūryba. Tačiau kūrybos fenomenas ir glūdi tame, kad giliai temą suprantantis menininkas geba ją interpretuoti, pratęsti, išplėtoti naujoje erdvėje ir naujoje medžiagoje, sukurdamas naują produktą, kupiną senų syvų, seno skonio, senų pasakojimų.
Į paviršutiniškumą linkusioje meinstryminėje architektūroje tokių pavyzdžių nerasime, tačiau pasaulis jų turi, pažįsta, didžiuojasi. Mums tokie opusai labiau pažįstami iš grynųjų menų: B.Kutavičiaus muzikos, S.Gedos poezijos, S.Eidrigevičiaus ar P.Repšio dailės.
Tai, ką architektas J.R.Palys (bendraautorė Ieva Palytė-Veilandienė) konstruoja Kėdainiams, būtent ir vertinu kaip autorinę istorinio tilto temos interpretaciją – sąmoningą, motyvuotą, disciplinuotą. Tačiau naująjį tiltą netgi vadinti „nauju“ noro nėra – jis neturi naujumo geno.
Tiltas naujas, bet nėra mados dimensijos ir mados propagandos. Praba yra, vertė yra, stilius yra, o mados – ne. Nes nėra „naujų“ atradimų, „naujų“ stulbinančių formų, „naujų“ lozungų ir pareiškimų, kaip reikia gyventi architektūrinį gyvenimą nuo šiandien.
Ar tai trūkumas tiltui-kūriniui? Priešingai – tai privalumas, turint omeny aukštos prabos Radvilų miesto istorinį kontekstą, kurio orkestruotei visai netrūksta naujų revoliucingų pareiškimų. Kėdainių senamiestį lygiaverčiai praturtinti gali tik darnus ir brandžios kokybės architektūrinis indėlis. Ir, esu absoliučiai tikras, kad jo liudininku mes ir esame…
Rupi, vyriškai suręsta medinė tilto santvara, nutūpusi ant esamų betoninių atramų sukuria ne tik konstruktyvų pagrindą lengvam tiltotakio kaspinui, bet ir suformuoja įspūdingą erdvinį koridorių į aikštę. Istoriniams tiltams, o ypač medinės konstrukcijos, būdingas architektūrinis-erdvinis koridorius, kuris dažnai netgi turėdavo stogą. Manyčiau, kad toks erdvinis sprendimas be žodžių paverčia Kėdainių tiltą istoriniu tipažu ir, tikėtina, miestiečių bus pamėgtas ir pamiltas. Nes „koridorinis“ tiltas apart savo įspūdingos išvaizdos kuria ir jaukią naminę, interjerinę nuotaiką.
Kita vertus, „eifelinė“ struktūra suteikia Kėdainių tiltui ir aukštesnę nei vien utilitarią hierarchiją. Jis turėtų atkurti pašlijusią urbanistinę pusiausvyrą, kuri nuo Evangelikų reformatų bažnyčios ir Didžiosios Rinkos aikštės nulinksta Nevėžio pusėje. Gali būti, kad Kėdainių vyr.architekto Vytauto Kundroto minėti planai ties naujuoju tiltu įrengti nedidelį uostą vytinėms (tradicinis lietuviškas upių laivas), dar labiau sustiprintų istorinį Kėdainių branduolį ir jo akvaurbanistinę potenciją.