Konferencijoje „Baltijos nekilnojamojo turto plėtros forumas“ nekilnojamojo turto paslaugų kompanijos CBRE Europos, Viduriniųjų Rytų bei Afrikos gyventojų tyrimų departamento vadovas Richardas Holbertonas pristatė tyrimą, kuriuo siekta atsakyti, ar vyraujantys stereotipai apie tūkstantmečio kartą yra teisingi ir kaip jie keičia nekilnojamojo turto rinką.
Iš viso buvo apklausta 13 tūkst. žmonių iš Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Meksikos, Kinijos, Honkongo, Japonijos, Indijos ir Australijos. Apklaustųjų amžius – 22–29 metai.
Didžiausia karta žmonijos istorijoje
R.Holbertono teigimu, tūkstantmečio karta yra labai svarbi, nes ji paveiks mūsų ateitį ir iš esmės ją galima vadinti pačia industrija. Tačiau žiniasklaidoje kartos atstovai dažnai nuvertinami ir nušviečiami ne iš geriausios pusės.
„Pavyzdžiui, dienraštis „The Times“ rašo: „Tūkstantmečio kartos žmonės – tingūs, privilegijuoti narcizai, kurie dar vis gyvena su savo tėvais.“ Ir jei „Google“ paieškoje įrašai „Tūkstantmečio karta yra...“, gauni štai tokius rezultatus: jie tingūs, kvaili, privilegijuoti“, – pasakojo tyrėjas.
Tačiau, anot R.Holbertono, neįvertinamas jų poveikis darbo rinkai, mat tai yra didžiausia karta žmonijos istorijoje.
„2020 metais daugiau nei pusė darbo jėgos sudarys šios kartos atstovai, ir bus 50 proc. didesnė nei ankstesnės kartos. Jie puikiai valdo technologijas ir yra konkurencingi, yra labai išsilavinę, todėl turi daug skolų už mokslus, taip pat progresyvūs, bendruomeniški bei linkę į autentiškumą ir prasmės ieškojimus“, – sakė CBRE atstovas.
Be to, didelė šios kartos dalis pradėjo savo karjerą per krizę – 2008–2009 metais. Dėl šios priežasties daugiau nei 60 proc. yra laimingi apskritai turėdami darbą ir ši patirtis suformavo jų požiūrį į darbą ir siekius.
„Svarbu tai, kad Baltijos šalyse didelė dalis šios kartos atstovų dirba. Ši dalis yra gerokai didesnė nei kitose Europos šalyse ir sudaro apie 20–25 proc. darbo jėgos“, – kalbėjo R.Holbertonas.
Nori įsigyti būstą, bet priversti nuomotis
Kalbant apie tūkstantmečio kartą vyrauja įsitikinimas, kad jie nenori išsikelti iš tėvų namų arba baigę mokslus grįžta atgal. Šis stereotipas atlikus tyrimą pasitvirtino.
„Beveik 50 proc. apklaustųjų gyvena su tėvais ar įtėviais, o pusė jų buvo išsikraustę, bet grįžo atgal. 12 proc. kartos atstovų apskritai neplanuoja išsikraustyti iš šeimos namų, bet maždaug ketvirtadalis planuoja išsikelti per ateinančius metus ar dvejus“, – sakė R.Holbertonas.
Tačiau tyrėjai paneigė mitą, kad jaunoji karta nuomojasi būstą, nes jiems tai patinka. Paaiškėjo, jog tūkstantmečio kartos atstovai neturi įgimto noro nuomotis, ir 60 proc. sako, kad jie kada nors norėtų įsigyti turtą, tačiau dalis jų jaučiasi išstumti iš būsto rinkos.
„Du trečdaliai nuomojasi dėl finansinių priežasčių, ne todėl, kad nori. Likęs trečdalis nori, bet didžioji dalis jų jaučiasi dėl kainų išstumiami iš rinkos. Du trečdaliai mano, kad jie priversti nuomotis, nes įsigyti turto jie neišgali, beveik tiek pat įsitikinę, kad turto pirkimas reiškia pernelyg daug kompromisų, kuriuos jiems teks padaryti. Trys ketvirtadaliai mano, kad jų algų lygis nepasiveja būsto kainų kilimo. Ir jie visiškai teisūs“, – tikina R.Holbertonas.
Tūkstantmečio karta nori įsigyti būstą, bet tiesiog neišgali, todėl dažnas priverstas nuomotis ilgą laiką. Dėl to kyla daug iššūkių plėtotojams ir valstybės teritorijų planavimo institucijoms, kurie turi užtikrinti, kad rinkoje bus pakankamai daug būsto nuomai. Be to, pati rinka jau akivaizdžiai keičiasi – daugėja būsto dalijimosi ir įvairesnių finansavimo įrankių.
Linkę dirbti vienoje vietoje ir nori mokytis
R.Holbertonas pasakojo, kad tūkstantmečio karta visuomenėje įsivaizduojama kaip besitikinti greitai kilti karjeros laiptais, taip pat nori greito algos augimo. Manoma, kad jie nėra lojalūs, nejaučia skirtumo tarp darbo ir laisvalaikio, linkę į bendradarbiavimą, nori gyventi ir dirbti miesto centre. Tačiau apklausos rezultatai parodė ką kitką.
„Dažnas darbų keitimas ir noras greitai kilti karjeros laiptais yra kur kas retesnis, nei manoma. 26 proc. apklaustųjų teigė norintys dirbti toje pačioje įmonėje visą savo karjerą, 35 proc. sakė, kad norėtų dirbti keliose įmonėse. 19 proc. norėtų būti laisvai samdomais darbuotojais arba turėti savo verslą, o tik 9 proc. tikino, kad per karjerą norėtų dirbti daugelyje skirtingų įmonių“, – teigė jis.
60 proc. apklaustųjų sakė, kad norėtų jausti atskirtį tarp darbo ir laisvalaikio. Ši karta per technologijas yra visada pasiekiama, bet darbas jiems nėra tai, ką jie norėtų ir turėtų daryti bet kuriuo paros metu.
Be to, apklausa parodė, kad ši karta nėra tokie idealistai ir vėjavaikiai, kaip dažnai apie juos mąstoma. Svarbiausia kriterijus renkantis darbą – atlyginimas ir finansiniai priedai.
„Tačiau įdomu tai, kad jie vertina galimybę greitai įsitvirtinti kolektyve bei mokytis ir tobulinti savo įgūdžius – manau, dėl to ir manoma, kad jie nori keisti darbą kasmet. Jei jie negali mokytis, tobulėti, jiems nėra metama iššūkių, negali pritapti darbovietėje, tuomet jie keičia darbą“, – kalbėjo R.Holbertonas.
Kalbant apie darbo erdvę – daugiau nei 40 proc. apklaustųjų tikino, kad aplinka yra labai svarbus veiksnys renkantis darbą.
„Daugiau nei 40 proc. teigia, kad darbo aplinka yra labai svarbus veiksnys renkantis darbą. Daugelis mano, kad tūkstantmečio karta linkusi bendradarbiauti, nori dirbti atviro plano erdvėse. Paklausus, kokia jiems būtų ideali darbo aplinka, 42 proc. apklaustųjų pasakė, kad norėtų kabineto kampe, kurį paprastai gauna direktorius. Egzistuoja labai aiški koreliacija tarp to, ką įmonė suteikia kaip paskatinimą, ir ko iš tiesų ši karta nori“, – konferencijoje kalbėjo R.Holbertonas.
