Kol kas vienos nuomonės, kaip jaunas šeimas sugrąžinti į miesto centrą, nėra – jas keltis į centrą vis dar atbaido didelės būsto kainos.
Toks mąstymas – iliuzija. Joks tramvajus ar kita moderni transporto priemonė tų problemų neišspręs, nes metro stotelės kiekviename priemiesčio rajone nepadarysi
Viešasis transportas – tragiškas
Vilniaus priemiestyje Klevinėje su šeima gyvenantis Liudas prisimena, kad pirmiausia ketino įsigyti būstą sostinės centre, tačiau apsigalvoti privertė itin didelė būsto kaina ir vyras pasirinko namą priemiestyje. Dabar Liudas susiduria su tomis pačiomis bėdomis, kaip ir daugelis priemiestyje gyvenančių šeimų – aplink nėra darželių, mokyklų, neišvystytas viešasis transportas.
„Mūsų gyvenvietėje viešasis transportas – tragedija. Autobusai važiuoja tik keli, jei iki šešių nespėji grįžti, turi grįžti pats. Šalia mūsų esantis darželis privatus, o artimiausia mokykla – už keturių kilometrų Riešėje“, – pasakoja Liudas.
Tiesa, jis, priešingai nei daugelis užmiestyje gyvenančiųjų, gali džiaugtis nedidelėmis degalų sąnaudomis – mat šeimyna važinėja ekonomiškais hibridiniais automobiliais. Vis dėlto, Liudas skaičiuoja, kad gyvendamas miesto centre galėtų sutaupyti iki penkių šimtų litų per mėnesį.
Šeimyna ilgai neužtrunka ir vykdama į darbą – kelionė trunka pusvalandį. „Tačiau dėl to visuomet esame įsispaudę į griežtą grafiką – esame priklausomi ne tik nuo savo, bet ir nuo vaikų poreikių“, – sako jis.
Dabar, kai nekilnojamojo turto kainos dar tebėra nukritusios, šeima vis dar pagalvoja apie būsto pirkimą miesto centre, tačiau sako jau apsipratę gyventi ir priemiestyje – gaivus oras, nuosavas kiemas vasarą ir gamtos teikiami privalumai vasarą atperka priemiesčio trūkumus.
Kainuoja ir valstybei
Liudo išvardintos problemos, kurias sukuria netinkamai išplėtota Vilniaus miesto infrastruktūra, brangiai kainuoja ir valstybei. Vilniuje yra nuostolinga transporto sistema – nemaža dalis sostinės gyventojų įsikūrę atokiose vietose, kur nėra mokyklų ir darželių, todėl pustuščiai priemiesčiuose važinėjantys autobusai dotuojami iš savivaldybės biudžeto.
Atvažiuoti iki miesto centro gyventojams, važinėjantiems ne hibridiniais neekonomiškais automobiliais, kainuoja daug. Prieš keletą mėnesių „Bloomberg“ atlikto tyrimo duomenimis, tarp 60 pasirinktų pasaulio šalių Lietuva, įvertinus perkamąją galią, užima 14-ąją vietą pagal degalų brangumą.
Be to, iš priemiesčių į miesto centrą važiuojantys gyventojai sukelia ir spūstis. Vilniaus miesto savivaldybė jas ketina spręsti mieste įdiegdama naują visuomeninio transporto rūšį – tramvajų arba metro.
Centrinėje miesto dalyje, kur Vakarų šalyse gyvena jaunimas, Vilniuje dažnai gyvena senyvesnio amžiaus žmonės. Ilgus metus gyvenę miesto centre pensininkai išsikelti iš jo nenori, dėl to iš dalies kyla ir konfliktai tarp vietinių ramybės norinčių gyventojų ir barų bei jų lankytojų. Prieš metus su vietiniais aršiai konfliktavo barai „Soul Box“, po nesutarimų buvo uždarytas baras „Gorky“, neseniai prekyba alkoholiu apribota barui „Trip“.
Miestas mieste
„Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas mano, kad problemos kyla ne tik dėl to, jog miesto centre gana didelė dalis gyventojų yra senyvo amžiaus – čia koją kiša ir daug vietos centrinėje miesto dalyje užimantis valstybės turtas.
„Yra labai daug institucijų arba žemės panaudojimo atvejų miesto centre, kurie nėra efektyvūs – kaip pavyzdį galime paimti Vilniaus ligoninės pastatą. Jis tik dabar uždaromas ir iškeliamas į Santariškes. Kitas pavyzdys – kalėjimai ar milžinišką plotą užimantys muziejai, kurių vietoje galėtų būti daug gyvenamųjų pastatų“, – kalbėjo ekonomistas.
Tiesa, esą žingsnis link privačių pastatų iškeldinimo žengtas papildomai apmokestinus nenaudojamą žemę. Tačiau nenaudojamų plotų dar labai daug.
Ekonomisto nuomone, Vilniaus miesto infrastruktūra ir gyventojų išsidėstymas, kuomet didelė dalis jaunimo gyvena pakraščiuose, sukelia daug šalutinių bėdų, o savivaldybė pamiršta, kad ne šalutinės bėdos, pavyzdžiui, transporto spūstys, yra pagrindinė problemos priežastis, ir pradeda bėdas spręsti iš kito galo – planuodama įvesti naują viešojo transporto rūšį.
„Toks mąstymas – iliuzija. Joks tramvajus ar kita moderni transporto priemonė tų problemų neišspręs, nes metro stotelės kiekviename priemiesčio rajone nepadarysi“, – sako ekonomistas.
Jis priduria, kad Vilniuje gyventojai dažnai prieš rinkdamiesi būstą tinkamai neįvertina, kiek jiems kainuotų gyvenimas užmiestyje – jei paskaičiavimai būtų padaryti, galbūt šeimos ir mokėtų dvigubai daugiau už miesto centre esančius butus.
Anot Ž.Maurico, vienas problemos sprendimo būdų – mikrorajonų infrastruktūros gerinimas, kuriam reikalinga savivaldybės kontrolė: „Turi būti labai aiškus strateginis miesto planas, o čia yra silpnoji Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų vieta. Bent jau dabar žiūrint į ateitį reikėtų taip ir planuotis, kad rajonai turėtų visą reikiamą infrastruktūrą. Vyraujanti tendencija – miestas mieste, kai yra kuriamas rajonas, aplink turintis visą reikalingą infrastruktūrą, kaip Riešė ar Zujūnai.“
Reikia derinti
Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ architektas Mindaugas Pakalnis aiškina, kad su panašiomis problemomis, kai jaunimas keliasi gyventi į jiems nepriimtiną infrastruktūrą, daugiau ar mažiau susiduria ir kiti Europos miestai. M. Pakalnio siūlymas spręsti problemą – gyvenvietes daryti patrauklesnes jaunoms šeimoms, o tam galėtų pasitarnauti renovacija.
„Jei skiriame pinigus renovacijai, turėtume skirti tokiai renovacijai, kuri sukurtų patrauklią aplinką jauniems žmonėms, kad jie nebėgtų į priemiesčius – skirkime lėšų ir vaikų žaidimų aikštelių, kiemų ir butų pertvarkai“, – sako M. Pakalnis.
M.Pakalnis pirmiausiai atkreipia dėmesį į sostinės centre esančią nenaudojamus komerciniais tikslais lankomus pastatus, kurių vietoje galėtų būti statomi butai, o juose įsikurti jaunos šeimos. Pasak jo, apmokestinus nenaudojamą žemę, reikėtų pagalvoti ir apie įstatymus, kurie leistų griauti privačią neprižiūrimą nuosavybę. Lyginant su kai kuriomis kitomis Europos valstybėmis, Lietuvoje dar reikėtų patobulinti įstatymus dėl turto griovimo.
Vis dėlto „Vilniaus plano“ architektas sako, kad kiekvienu atveju reikia ieškoti optimaliausio sprendimo – teritorijos turi būti mišrios.
„Senesni gyventojai miesto centre gyvena sovietmečio butuose, jų vertė nėra tokia, kad juos pardavęs žmogus įsigytų turtą priemiestyje. Gyventojams reikia šalia esančių poliklinikų ir parduotuvių“, – apibendrina M. Pakalnis.
