„Tokiu dideliu aktyvumo, koks stebimas didmiesčiuose, Utena pasigirti negali, nors butų paklausa viršija pasiūlą. Ypač tai akivaizdu naujo būsto segmente, kuriame suaktyvėjimas tikrai juntamas, ir tai skatina plėtotojus drąsiau planuoti naujų daugiabučių projektus“, – „Inreal“ tinklaraštyje pasakoja įmonės NT brokeris Utenoje Valentinas Karvelis. Pasak jo, per metus butų kainos mieste augo apie 10 proc.
Trūksta butų
Per pirmąjį karantiną smuktelėję būstų pardavimai 2020 metų antroje pusėje atsistatė. Šiuo metu senos statybos butų kaina Utenoje svyruoja nuo 700 iki 1000 Eur/kv.m, naujos statybos su daline apdaila – apie 1000–1200 Eur/kv.m. Nepaisant ženkliai ūgtelėjusių kainų, butai parduodami greitai.
„Neseniai buvo sumuštas pardavimo greičio rekordas – butas parduotas per valandą nuo skelbimo įkėlimo į „Inreal“ portalą. Dar net „Aruode“ nespėjo pasirodyti“, – pasakoja V.Karvelis.
Pasitvirtino ir NT plėtotojų eksperimentas prestižinio būsto segmente – naujame name Aukštakalnio gatvėje parduoti visi keturi 100 kv.m. butai per du aukštus, kurių vieno kaina su daline apdaila siekė 100 000 eurų.
Šiuo metu projektavimo stadijoje dar bent du daugiabučiai. Vienas – toje pačioje Aukštakalnio gatvėje, prestižinės klasės 12 butų namas. Kitas – Užpalių gatvėje ekonominės klasės 20 butų namas.
Individualių namų segmente kainos taip pat auga, bet labiau dėl brangstančių statybų nei dėl pačių objektų. Senesnės statybos namai brangsta nuosaikiau. Naujų individualių namų kainos Utenoje šiuo metu prasideda nuo 100 000 eurų. Už tokią sumą galima įsigyti apie 110–130 kv. m naujos statybos namą su daline apdaila. Klientų yra, pardavimai vyksta, bet butai Utenoje populiaresni.
„Utenoje sklypų pasirinkimas tikrai nemažas, ir žmonės, turėdami 100 000 eurų, dažniau renkasi patys statyti namus, o tie, kurie ima paskolą, mieliau perka butą už mažesnę sumą“.
Poilsinio segmento viražai
Sodybų segmentas per paskutinius metus patyrė ekstremaliausius pokyčius.
„Prieš pandemija ir karantiną sodybų niekam nereikėjo – pardavinėdavo žmonės po kelis metus, ir kainų mažinimas nepadėdavo. Pirmasis karantinas sukėlė tikrą ažiotažą – staiga visiems jų prireikė – stvėrė viską, kas patekdavo į rinką, buvo parduoti net visiškai „vidury laukų“ trobesiai – kuo toliau nuo gyvenviečių, tuo geriau. Skambindavo ir sakydavo: „reikia sodybos“. Už kokią kainą? Nesvarbu. Kurioje vietoje? Nesvarbu. Šiuo metu, sakyčiau, pardavimai vyksta, bet jau nebe taip beatodairiškai. Žmonės mąsto racionaliai, renkasi, ateina jau apsisprendę – jei turi apie 70 tūkst. eurų, ieško sodybos prie vandens telkinio, jei 30 – 40 tūks. eurų – paprastesnio vienkiemio, bet jau ne bet kur – skaičiuoja atstumus nuo pagrindinės gyvenamosios vietos ir artimiausios gyvenvietės, nori privatumo, ir kad keliai būtų pravažiuojami. Tokių, kur reikia 3 km traktoriumi važiuoti ar pėsčiomis eiti, jau nebenori“, – pasakoja V.Karvelis.
Pasak jo, apie 85 proc. sodybų pirkėjų yra vilniečiai.
Vilniečių migracija į sodybas
Per sodybų segmentą pajutome ir naują tendenciją – Vilniaus gyventojai parduoda butus ir keliasi į sodybas nuolatiniam gyvenimui. Tai nėra masinis reiškinys, bet išplitus nuotolinio darbo formai, tokių klientų skaičius išaugo. Jie ieško namų, tinkamų gyventi ištisus metus, su vandentiekiu ar gręžiniu, netoli socialinės infrastruktūros, patogiu privažiavimu žiemą-vasarą, geru interneto ryšiu.
