Žymus olandų urbanistas M.Biewenga – apie sovietinius daugiabučius, miestų planavimą ir sėkmės paieškas

Norint išvengti konfliktų su gyventojais, sukurti darnų miestą, kiekvienas miestas turi turėti ambicingą viziją, pagal kurią ir būtų vertinami atskirti projektai, 15min teigė žymus olandų architektas ir urbanistas Martinas Biewenga. Jis mano, kad gera architektūra yra nepavaldi laikui, taip pat smarkiai kritikuoja savo dėstytojus.
Martin Biewenga
Martin Biewenga / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Temos: 1 Architektūra

M.Biewenga yra vienas iš pasaulinio pripažinimo sulaukusios olandų architektūros studijos „West 8“ partnerių, architektas ir urbanistas. Roterdame, Niujorke ir Belgijoje įsikūręs biuras jau daugiau nei 3 dešimtmečius kuria aukščiausios architektūrinės kokybės, miestiečių mylimas miesto erdves visame pasaulyje.

Su Martinu susitinkame prieš pat jo paskaitą pavadinimu „Gezellig – tobuli namai“ MO muziejuje. Jį į Lietuvą pasikvietė Architektūros fondas, organizuojantis pokalbių ciklus.

„Gera architektūra ir pastatai yra tie, kurie yra nepavaldūs laikui. Jie nebūtinai turi būti gražūs, bet dėl nuolat besikeičiančios aplinkos, pastatai turėtų sugebėti prisitaikyti prie šių pokyčių“, – sakė į Lietuvą pusdieniui atvykęs architektas.

– Jūsų paskaita pavadinta gezellig terminu. Ką jis reiškia?

– Sunku paaiškinti. Tai olandiškas žodis, reiškiantis tam tikrą socialinę būseną. Iš esmės tai jausmas, kai esi su šeima, vakarieniauji – tai yra gezellig. Terminas taip pat atspindi ir jūsų namus, architektūrą. Šis pastatas (MO muziejus – aut. past.) nėra gezellig – jis baltas, šaltas, tačiau nedidelį jaukų namelį galima būtų apibūdinti šiuo terminu. Tai daugiau socialinis žodis, tačiau jį galima pritaikyti ir architektūrai, kuri gali būti šalta ir nutolusi arba humaniška ir kviečianti.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Martin Biewenga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Martin Biewenga

– Kaip tą jaukumą galima pasiekti per architektūrą ir planavimą?

– Studijavau Nyderlanduose, ir mano dėstytojai buvo įkvėpti modernistų architektų bei planuotojų. Tuo metu architektūra buvo didelė, kolektyvinė, kilo struktūriniai būsto projektai. Tam tikra prasme jie yra nedraugiški, nėra kalbama apie žmogų, tik apie masę. Sovietinė architektūra taip pat yra labai panaši, namai buvo statomi ne individams, o masėms. Per modernizmą į architektūrą atkeliavo stilius, kuris yra šiek tiek nutolęs nuo žmogaus, daugelis žmonių tokių namų sau nenorėtų.

Per pastaruosius du dešimtmečius dirbdamas architekto darbą pastebėjau, kad yra tam tikras skirtumas tarp to, ką architektai laiko gražia ir gera architektūra, ir ką žmonės mėgsta. Žmonės nori sau sukurti namus, vietą, kur jie galėtų gyventi su šeima, jiems ten turėtų būti patogu ir saugu, ten jie nori jaustis atsipalaidavę ir save apsupa daiktais, kuriuos mėgsta. O architektai į gyvenamąją erdvę žiūri labai abstrakčiai. Aš būtent tai tyrinėju.

– Pradėjote kalbėti apie sovietinę architektūrą. Vilniuje daugelis rajonų pastatyti būtent tokiu laikotarpiu. Ir dabar juose turime masę problemų. Nekalbu apie automobilių aikštelių, viešų erdvių trūkumo ir panašias problemas, tačiau šios vietos yra šaltos ir nekviečiančios grįžti, nors ten turėtume praleisti savo laisvalaikį. Kaip, jūsų nuomone, tai būtų galima pakeisti ir tas vietas paversti patogesnėmis ir gražesnėmis žmogui?

– Tai labai sunku. Galime kalbėti apie sovietinę architektūrą, vis dėlto manau, kad turėtume kalbėti apie modernistinę architektūrą, kuri yra didelio masto, projektuota masėms. Daugelyje Europos šalių turime tokių vietų, kurios sukurtos būtent modernistų ir jos dažniausiai būna priemiesčiuose. Pavyzdžių galima rasti visur, Paryžiuje, Amsterdame ir Vilniuje.

Žinoma, tuo metu, kai jie buvo pastatyti, jie suteikdavo įperkamą geros kokybės būstą visiems, į juos buvo atvestas vanduo, butai buvo centralizuotai šildomi. Lyginant su ankstesniai laikais, tai buvo didelis gyvenimo kokybės žingsnis į priekį. Tačiau, kuomet šie projektai paseno, jie tapo problemiški dėl jų socialinės kompozicijos.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilnius
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilnius

Tačiau, manau, kad viena didžiausių jų problemų yra nuosavybė. Šie didžiuliai kolektyvinio būsto projektai ir didelės viešosios erdvės, kurios dabar užpildytos mašinomis, iš esmės nepriklauso niekam. Jeigu gyvenate bute, pavyzdžiui, 1031-jame, nesijaučiate dalimi to, kas yra už jūsų būsto ribų. Kraštovaizdžio kokybė nėra palaikoma, nes niekas ja nesirūpina. O miestai ir jų valdžios dažnai neturi pakankamai pinigų rūpintis šiomis didelėmis, atviromis erdvėmis. Jos nyksta, o dėl to ir atsiranda visur grafičių, įsilaužimų į mašinas, dėl apšvietimo trūkumo tokios erdvės tampa nesaugios.

Sunku tam rasti sprendimo būdą. Pavyzdžiui, Amsterdame buvo nugriauta dalis didelių modernistinių blokų ir jų vietoje pastatyti žemesni pastatai. Toks sprendimas buvo priimtas siekiant, kad žmonės suprastų, jog jie yra atsakingi už erdvę už savo butų ribų. Aišku, yra ir sėkmingų modernistinių projektų, tačiau jie tapo per brangūs.

„West 8“ nuotr./„West 8“ projektas Amsterdame
„West 8“ nuotr./„West 8“ projektas Amsterdame

– Taip, viena didžiausių šių laikų problemų yra būsto įperkamumas. Miestai tapo tokie brangūs, kad jaunimas neišgali nusipirkti būsto centre ir yra priversti keltis į atokesnes vietas.

– Vienas iš tokių pavyzdžių Londone esantis Barbican rajonas, kuris, beje, irgi yra modernistinis. Ten buvo statomi įperkami būstai, tačiau dabar jis atsidūrė miesto centre ir yra visiškai gentrifikuotas. Rajonas itin sėkmingas, jame įsikūrę barai, restoranai, tačiau jis prarado savo pagrindinę paskirtį – suteikti įperkamą būstą.

– O kaip jūs manote, kam turi tarnauti architektūra – žmonėms, vietoms ar kam kitam?

– Žinoma, reikia projektuoji žmonėms, kurie ten gyvens. Tai pagrindinis tikslas. Antra, gyvenamieji namai prisideda prie miestų aplinkos ir tai gali būti pozityvu, arba negatyvu. Geri būsto projektai suteikia galimybę ten jaustis saugiai, tačiau kartu turi teigiamą poveikį miestui.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Martin Biewenga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Martin Biewenga

– Bet kaip apibūdintumėte „gerą architektūrą“? Šie du žodžiai prarado savo prasmę, nebeaišku, kas tai yra.

– Sutinku, tai sunku padaryti. Manau, kad gera architektūra ir pastatai yra tie, kurie yra nepavaldūs laikui. Jie nebūtinai turi būti gražūs, bet dėl nuolat besikeičiančios aplinkos, pastatai turėtų sugebėti prisitaikyti prie šių pokyčių. Jeigu architektūra tai gali padaryti, manau, tai reiškia, kad sukurtas geras pastatas. Pastatai, kurie praranda savo originalią funkciją, tampa nenaudingi. Tokius reikia griauti ir statyti naujus statinius.

– Architektai dažnai būna tarsi tarp dviejų ugnių – visuomenės ir užsakovo. Ar esate išradę kokį nors receptą, kaip teisingai suderinti visus interesus?

– Kraštovaizdžio architektų, viešųjų erdvių ir miestų dizainerių profesijos visada būna dėmesio centre. Mūsų darbas yra tam tikra prasme yra politinis, nes politikai turi priimti sprendimus dėl projektų, ypač jei jie susiję su viešomis investicijomis. Todėl visi tave stebi ir kiekvienas turi nuomonę apie tai, ką darai.

Geriausias patarimas, kurį galiu duoti yra toks, kad architektas turi sukurti daugiasluoksnį projektą, kad jis įtiktų skirtingiems žmonėms. Jeigu projektas turi tik vieną tikslą ar vieną lygį, tuomet daug žmonių jo nevertins. Projektas turi būti toks, kuriuo patys tikime, bet kartu su stipriu naratyvu, istorija. Mes pasakojame istoriją savo klientui, o šis turi ją papasakoti savo klientams. Viso to esmė – istorijos pasakojimas ir ką tuo galima pasiekti.

Mato Miežonio / 15min nuotr./Vilnius
Mato Miežonio / 15min nuotr./Vilnius

Kaip pavyzdį paimkime gatves Vilniuje, daugelyje jų dominuoja automobiliai. Galima pasakyti, kad perplanuojame eismo judėjimą mieste ir dvi ar tris gatves paskiriame dviratininkams bei pėstiesiems. Tai galima laikyti radikalia mintimi ir daugelis žmonių bus prieš, nes jie turi savo susiformavusius įpročius. Tačiau jei žmonėms paaiškini, kad į tas gatves neįleidžiant automobilių tai bus naudinga verslininkams, atsiras daugiau gyvybės, miestas taps patrauklesnis gyventi jame, tuomet žmonės pradės mąstyti. Reikia sukurti tokį procesą, kad žmonės suvoktų transformaciją.

– Tačiau kalbate apie tokią transformaciją, kuri galėtų būti naudinga visuomenei. Kita vertus, nežinau, ar matėte, tačiau vien Vilniuje visame mieste gausu statybų ir visur matyti kranai.

– Taip, mačiau, kiek statybų vyksta mieste. Tai įspūdinga.

– Ypač centre daug istorinių pastatų, nenaudojamų pastatų ir vietų, kuriose kažkas kažką stato. Greta tų vietų gyvenantys žmonės dažnai būna nepatenkinti vykstančiais procesais. Kaip architektai, plėtotojai turėtų bendrauti su gyventojais, kad jie nebūtų tokie įbauginti ir visi liktų patenkinti?

– Norint išvengti tokių situacijų, reikia turėti pagrindinį miesto planą ir tai yra dalis mūsų darbo. Miestai prašo mūsų vizijų jų centrams. Mes sukuriame tą viziją su stipria ambicija ateičiai ir didžioji to darbo dalis – įtikinti žmones, kad būtent taip reikia daryti.

Kuomet visa tai yra įteisinama, visus individualius projektus galima vertinti per prizmę, ar jie prisideda prie tos vizijos ar tai tik pinigų kalykla kompanijai. Tai padeda sukurti tvirtą pagrindą plėtrai. Politikams taip pat yra paprasčiau diskutuoti su visuomene apie projektą, jei jie gali remtis pagrindiniu miesto planu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Statybos
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Statybos

– Tai jūs manote, kad pirmiausia turime susitvarkyti savo planavimo dokumentus ir tik tuomet galime kalbėti apie atsakingą plėtrą ir kitką?

– Taip. Visada sunku kalbėti apie individualų projektą, kuomet kiekvienas iš jų turi savaime save motyvuoti. Tai beprotiška. Žymiai geriau įrėminti jį vizijoje. Miestams būtina, kad jie išliktų gyvybingi, tinkami gyventi ir patrauklūs ateityje.

– Ypač Vilniuje dažnai kyla konfliktai tarp senų gyventojų ir tų, kurie greta tų senų daugiabučių nori ką nors pastatyti. Kaip manote, kaip galima būtų tai pakeisti, kad žmonės nebūtų tokie įbauginti pokyčių?

– Įsivaizduoju, kad žmonės nenori pokyčių ir norėtų, kad viskas liktų taip, kaip yra, nebent situacija iš tiesų yra labai prasta. Suprantu, jei tai monumentalūs pastatai iš XIX amžiaus ir kažkas nori pastatyti modernų pastatą tarp jų, o visuomenė nežino, kaip visa tai atrodys, jie tampa įtarūs ir tam priešinasi. Dėl to reikia bendrojo miesto plano, kurio dalyje turėtų būti kalbama apie pastatų kokybę, jame turėtų būti apibrėžta, kaip pastatai turėtų atrodyti, kad jie nekontrastuotų, o kaip tik harmoningai įsilietų į aplinką.

Nyderlanduose yra vyriausybiniai komitetai, kurie vertina dizainą pagal jo kokybę, tą patį daro ir miesto architektas. Tačiau tai padeda, jei kokybę vertinantis komitetas nesivadovauja savo asmeniniais interesais, o remiasi dokumentu, kurį priėmė didelė žmonių dalis. Todėl įsivaizduoju, kad jei nėra panašios struktūros, kiekvienas projektas yra sudėtingas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Martin Biewenga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Martin Biewenga

– Lietuvoje irgi yra tarybos, kurios vertina pastatų architektūrą ir santykį su aplinka, tačiau jų išvados yra rekomendacinio pobūdžio. O kaip yra Nyderlanduose?

– Pas mus kokybės vertinimas yra dalis statybos leidimo. Iš vienos pusės vertinama, ar viskas yra legalu, ar konstrukcinė projekto pusė yra tinkama. Tačiau, iš kitos pusės, turi būti atliktas ir architektūros kokybinis vertinimas. Manau, kad tai veikia, nors daugelis architektų to nekenčia, nes turi motyvuoti pastatą. Tačiau demokratiniame mieste tai yra labai gerai.

– Jūsų projektai jau yra tapę ir mokymosi instrumentu, įtraukti į vadovėlius kaip pavyzdiniai. Kaip pasiekiate tokio rezultato, kad žmonės norėtų ateiti į jūsų projektuotas viešąsias erdves?

– Tikrai tam nėra vieno recepto ir kiekvienas projektas yra skirtingas. Pavyzdžiui, parengėme didžiulį projektą Madride. Palei upę anksčiau buvo nutiesti du greitkeliai ir miesto meras nusprendė juos paslėpti po žeme bei virš jų įrengti viešąją erdvę. Mes suprojektavome patrauklų parką, tačiau jis pavyko, nes pats miestas turėjo pakankamai drąsos pakeisti tos vietos charakterį. Anksčiau ten buvo greitkeliai, o dabar – gražus parkas. Žmonės šią vietą tikrai vertina, nors tai buvo radikalus pokytis.

Daugelyje užsakymų klientai turi erdvę, kuri neveikia. Žmonės nemėgsta jos, ten neužsibūna, ten būna per šalta ar vėjuota, todėl iš pradžių reikia išanalizuoti, kodėl ji neveikia, kokia yra vietos problema. Dažna tokių vietų problema būna jų dydis, žmonės ten nesijaučia patogiai. Todėl projektuojame erdves, kad jos būtų patogios, taip pat stengiamės suteikti joms charakterį. Pavyzdžiui, pažvelkite į savo miesto pagrindinę aikštę. Iš esmė tai didelė atvira erdvė, tačiau, kiek man sakė, vasara čia pastatomi stalai, ten galima įkurdinti turgelį arba galite rengti maisto festivalius. Būtent tai paverčia tą vieta patrauklia. Tačiau nėra vieno recepto – svarbiausia analizė.

– Tačiau, jei klientas yra kategoriškas – jam reikia pelno ar jo biudžetas ribotas. Ar įmanoma turint tokius reikalavimus sukurti ką nors kokybiško?

– Tai mūsų kasdienybė. Klientas visada turi biudžetą, o komerciniai klientai visada nori dirbti pelningai. Tai normalu, kiekvienas turime užsidirbti pragyvenimui, aš nieko prieš tai nieko neturiu. Žinoma, klausimas, kaip tu padarai tai pelningu. Komerciniams plėtotojams viešosios erdvės yra sudėtinga problema, nes turi investuoti į jas, o grąžos nėra, juk jie negali išnuomoti tokių vietų. Investavus į butus, juos galima parduoti ar išnuomoti ir užsidirbti, tačiau viešosios erdvės pinigų negrąžina. Tačiau esu įsitikinęs, kad daugelis vystytojų daro klaidą taip mąstydami. Galų gale, pinigus jie atgauna, nes jei viešoji erdvė yra geros kokybės, jų nekilnojamojo turto vertė kyla. Tai sunku kapitalizuoti, tačiau daugelyje miestų pakeičiant viešąsias erdves, tai turi pozityvų poveikį nekilnojamojo turto kainoms.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis