Kaip BNS pasakojo dažytojų grupės „Tokon International“ pirmininkas Keiichi Yasuda, gerus darbus drauge daryti susibūrę dažytojai nori padovanoti kitiems kuo daugiau laimės.
„Yra daugybė įstaigų, kurios viską daro už pinigus. Tačiau pinigai laimės neatneša – gyvenimo prasmė nėra pinigai, o laimė, ir norėtųsi ką nors padaryti tokio, kad žmonėms suteiktume tą laimę“, – sakė K.Yasuda.
Į Kauną atvykę japonai ne tik savaitę talkins restauruojant diplomato namą, jie taip pat Japonijoje suorganizavo aukojimo akciją ir atvežė 30 tūkst. eurų, skirtų muziejaus rekonstrukcijai.
„Japonijoje visi žino Sugiharą ir visi žino Sugiharos muziejų – jis yra labai garsus. Internete paskelbėme, kad renkame paramą šiam restauravimui, ir įvairūs žmonės pervedinėjo pinigus“, – pasakojo svečias iš Japonijos.
„Tokon“ dažytojai – savo srities profesionalai, susibūrę vykdyti socialinę veiklą. Iš pradžių jie dirbo tik Japonijos viduje, vėliau ėmėsi projektų ir už šalies ribų.
„Visi šie žmonės yra dažytojai ir visi jie yra kokios nors nedidelės dažymo įmonės vadovai. Kadangi visi yra vadovai, tai ir atlyginimą gali sau susimokėti“, – juokavo K.Yasuda ir pridūrė, kad iš tiesų stengiasi sumokėti darbuotojams už jų pastangas.
„Negalėtume užsiimti tokia labdaringa veikla, jeigu patys nedirbtume savo įmonėse. Pirmiausia dirbame įprastai savo įmonėse ir, kai jau sukaupiame lėšų, galime užsiimti ir labdaringa veikla“, – sakė jis.
Pasak jo, dažyti Č.Sugiharos namą nebus lengva: norisi, kad atliktas darbas būtų ilgaamžis, todėl pareikalaus didelių pastangų.
Pasak Č.Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ pirmininko Ramūno Garbaravičiaus, japonų indėlis į muziejaus rekonstrukciją yra itin svarbus tuo, kad įkvėpė ir kitus žmones prie šio darbo prisidėti.
„Pinigais jie skyrė 30 tūkstančių (eurų), darbą sunku įkainoti. Bet kuriuo atveju tai sukelia rezonansą, pradėjo aukoti ir kiti žmonės. Visas remontas bus gerokai per 100 tūkstančių, tai buhalteriškai – ne taip labai ir daug, bet iš tiesų tai labai daug, nes turi visas kitas pasekmes“, – BNS sakė R.Garbaravičius.
Į pirmadienį vykusią ceremoniją atvyko ir Č.Sugiharos vyriausiojo sūnaus žmona Michi Sugihara (Miči Sugihara), ji prisiminė pirmąjį savo vizitą į Kauną – tuomet name, kuriame dabar veikia muziejus, gyveno žmonės.
„Pirmą kartą čią apsilankiau su ponia Jukiko Sugihara prieš keliolika metų. Ši vieta tuomet atrodė labai tyli ir rami. Tuomet šiame name gyveno keturios šeimos – tai buvo gyvenamasis namas. Dabar labai didžiuojuosi, kad šis namas susigrąžino buvusią išvaizdą ir tapo jungiančiu tiltu tarp dviejų tautų. Aš tiesiogiai nesu girdėjusi iš paties Č.Sugiharos apie tai, kas čia vyko, tačiau daug girdėjau iš jo žmonos Jukiko, kuri, gyvendama antrajame aukšte, pro langą galėjo stebėti visus įvykius“, – pasakojo ji ir pridūrė, kad abu Sugiharos džiaugtųsi matydami, kaip atgaivinamas jų buvęs namas.
Muziejaus duomenimis, pirmąjį kartą M.Sugihara su J.Sugihara Kaune apsilankė 1992–aisiais metais.
Namo perdažymo pradžia – vienas iš šeštadienį prasidėjusios Sugiharos savaitės renginių. Šis renginių ciklas skirtas įamžinti japonų diplomato Č.Sugiharos atminimą. Jis 1939–1940 metais gyveno Kaune ir su olandų konsulu Janu Zvartendijku čia išdavė „vizas gyvenimui“, išgelbėjusias ne mažiau kaip 6 tūkst. žydų gyvybių.
Sugiharos namai-muziejus šiuo metu rekonstruojamas. Restauravimo darbai palaipsniui pradėti nuo 2016 metų vasaros, kai antras aukštas liko nenaudojamas VDU Azijos studijų centrui išsikėlus į naujas patalpas. Likusiame tuščiame antrame aukšte planuojama plėsti muziejaus ekspoziciją, tačiau erdvės turi būti suremontuotos, kad būtų galima pritaikyti naujoms paskirtims.
Pernai liepos mėnesį pradėta rekonstrukcija – langų rėmų, sienų, palangių, grindų tvarkymas. Šiuo metu iš penkių antro aukšto kambarių tvarkomi trys kambariai ir koridorius, čia pagal autentišką tarpukario laikų technologiją perdaryti langų rėmai, jų atidarymo bei uždarymo mechanizmai.
Šių metų pradžioje pradėtos tvarkyti ir palėpėje esančios patalpos. Pasak muziejaus atstovų, jos yra ypač paveiktos išorės drėgmės.
