Šią žinią šeimininkai pranešė socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje.
„Parduodamas pelningas verslas. Tiksliau įmonė, įranga, įdirbis, konceptas, socialinės medijos, tiekėjai, komanda, receptai ir t.t. Kavinė yra veikianti. Ši įstaiga sukurta su didele meile ir taip nuoširdžiai. Numylėta, išglostyta. Dar yra neišnaudotų plėtros galimybių.
Parduodame, nes gyvename už 2,5 valandos kelio ir matyt savo šimtus kilometrų jau išvažinėjom. Metas šį gražų projektą perleisti kitiems, arčiau gyvenantiems“, – pardavimo priežastis įraše pagrindžia šeimininkai.
Jie džiaugėsi Švenčionėliuose sutikę šiltų žmonių, sulaukę palaikymo ir tai labai vertinantys.
„Be to, Švenčionėliai garsėja jauna aktyvia bendruomene su savais projektais, renginiais ir festivaliais. Virš kavinės įsikūrusi bendradarbystės erdvė. Kavinės pašonėje pasaulyje garsaus fotografo studija. Greitu metu atsidarys dviračių nuomos punktas“, – privalumai vardijami įraše.
15min susisiekus su kavinės savininke Guoste Marija Norkūnaite-Krupavičiene, ji pasakojo, kad kavinė duris Švenčionėliuose atvėrė 2022 m. rugpjūtį. Kelionei iki jos moteris sugaišta 2,5 valandos, nes namai Dzūkijos kaime, Krūminiuose, nuo darbo vietos nutolę daugiau kaip 170 km.
„Bet po pusantrų metų važinėti tiesiog pavargau. Buvau su rožiniais akiniais. Tikėjau, kad atstumas – ne kliūtis. Pavyzdžiui, amerikiečiams tokį atstumą į darbą važinėti visiškai normalu ir aš tuo labai tikėjau. Be to, atrodė, kad mums labai pakeliui su jauna Švenčionėlių bendruomene, kad galbūt ten ir persikelsime gyventi, bet nepersikėlėme – beliko tik važinėti“, – kalbėjo pašnekovė.
Kaip likimas atvedė būtent į Švenčionėlius, kurie, rodos, buvo visai ne pakeliui? G.M.Norkūnaitės-Krupavičienės teigimu, po tuo slypi ilga ir paini istorija.
„Mes su vyru gyvenome Vilniuje, prieš šešerius-septynerius metus persikraustėme į kaimą Varėnos rajone. Nusipirkome seną pirkią, buvusią kaimo mokyklą. Nusprendėme ją renovuoti, ieškojome architekto, kuris apsiimtų dirbti su projektu. Ieškodami patekome pas merginą vardu Eglė, kuri gyvena Švenčionėliuose. Pastaroji Švenčionėliuose su draugais kūrė jauną bendruomenę, darė įdomių projektų“, – pasakojo ji.
Dirbdamos prie pirkios renovacijos moterys susibičiuliavo. Tuo metu Varėnos raj. G.M.Norkūnaitė-Krupavičienė turėjo kepyklėlę – gamindavo desertus, svajojo atidaryti kavinę, ieškojo tam patalpų.
„Bet rajone niekaip nerasdavau – tai sugriuvusios, tai kosminė nuomos kaina. Tuo metu Eglė vis man aiškindavo, kad mano vieta Švenčionėliuose, kad ta bendruomenė – ir mano. Nuvykome į jos organizuojamus renginius, vėliau pamatėme ir kavinės patalpas, kurias vėliau įsigijome“, – atskleidė, kaip kavinę pasirinko įkurti Švenčionėliuose moteris.
Pasak jos, geležinkelio stoties pastate esančios patalpos sužavėjo. Žmonės atvažiuoja čia traukiniais, leidžiasi į žygius, vyksta į kempingus, o kavinė – tarpinė stotelė.
„Centrinis įėjimas, išėjimas į peroną, staliukai perone – neeilinė vieta. Per darbo metus užmezgiau artimą ryšių su Švenčionėlių gyventojais – tai didžiausia dovana. Tai buvo dūšios projektas“, – pripažino ji.
G.M.Norkūnaitė-Krupavičienė tvirtino, kad pačią kavinės idėją kartotų – tik tai darytų arčiau namų.
„Skaudu šiek tiek parduoti, nes atrodo, kad tai dalelė tavęs. Bet tikimės, kad kažkas atėjęs naujai pasiims viską iš artėjančio vasaros sezono“, – vylėsi ji.
Kiek viliasi gauti už šį savo „kūdikį“, pašnekovė nenorėjo atskleisti.
