„Visuomenėje apie miškus sklando daugybė mitų, todėl siekiame suteikti visą reikiamą informaciją, susijusią su mišku, o, prieš parduodant, rekomenduojame pasitarti su girininku“, – pasakoja nemokamos turto valdymo sistemos Branginu.lt vadovas Justinas Tarasevičius. Kartu su p. Justinu aptariame penkis dažniausiai pasitaikančių mitus ar stereotipus.
1. Miškas yra brangesnis už dirbamą žemę.
Šis mitas – tik iš dalies neteisingas, mat svarbu įvertinti ne tik pardavimo kainą, bet ir kiekvieno sklypo vertę. Dirbamos žemės vertė tikrai didesnė vien dėl to, kad kiekvienais metais gali nešti pajamas tinkamai deklaravus pasėlius. Aktyviai ūkininkaujant, bet kuris hektaras dirbamos žemės yra pelningesnis, nei hektaras miško. Savo ruožtu, miškas gali būti kertamas kartą per 20–30 metų ar dar rečiau, todėl jo vertė yra gana nedidelė, lyginant su dirbama žeme.
2. Miško vertė yra didesnė, jeigu jis yra šalia vandens telkinio.
Bet koks vandens telkinys dirbamoje žemėje yra savotiška kliūtis ūkinei veiklai. Miškas – ne išimtis. Ten, kur yra vandens telkinių, atsiranda papildoma valstybės apsauga – arti negalima vykdyti ūkinės veiklos, statyti pastatų ir įrengimų. Taip pat atsiranda įsipareigojimų – reikia sutvarkyti privažiavimą, prižiūrėti vandens telkinių pakrantes, o tai – papildomas darbas ir resursai. Miškas su ežeru ar upe dažniausiai – nemažas galvos skausmas, todėl tokių sklypų vertė paprastai yra mažesnė, nei analogiško miško be vandens telkinio.
3. Miškų Lietuvoje mažėja.
Miškai Lietuvoje užima 33 proc. šalies teritorijos, o pastaraisiais metais miškams skirtas plotas dar ir nežymiai auga. Tad teigti, kad Lietuvoje mažėja miškų, nėra teisinga. Klausti vertėtų, ar keičiasi miškų tankumas, medienos kiekis. Atsižvelgiant į ekonominę situaciją, akivaizdu, kad taip. Mitas apie tai, kad miškų mažėja, paplito būtent neteisingai interpretuojant plynus miškų kirtimus pastaraisiais metais. Nesijaudinkite, miškas yra valstybės turtas, kurį ji stropiai ir akylai saugo.
4. Iškirsti miškai nėra atsodinami.
Miško paskirties žemė negali būti neužsodinta mišku. Jei ir iškertamas tam tikras plotas, po kurio laiko jis turi būti užsodintas – būtent taip pastaruosius dešimtmečius pavyko išlaikyti stabilų miškų kiekį Lietuvoje. Iškirtus mišką, visuomet sodinamas naujas. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, 1990 m. užsodintas jaunas miškas dabar jau vėl gali būti kertamas ir sodinamas iš naujo. Tai ir yra pagrindinis investicijų į mišką privalumas.
5. Miškas valgyti neprašo – nereikalauja priežiūros.
Miškas pasimaitina pats, tačiau tinkamai augti jis gali tik tinkamai prižiūrėtas. Jei miškas užsodintas chaotiškai, medžiai augs lėtai ir neefektyviai. Jei miškas neišretintas, keisis miško paklotas ir visa jo ekosistema – dėl to jis praras savo vertę. Norint turėti paklausų mišką, tiesiog BŪTINA jį prižiūrėti. Jei nespėjate to atlikti patys, yra nemažai įmonių, kurios užsiima miško priežiūra.
Mitų yra ir daugiau, tačiau šie pasitaiko dažniausiai. Svarbiausia įsiminti, jog norint išvengti klaidingų sprendimų, būtina tartis su profesionalais – jie tiksliausiai papasakos apie miškus, jų kirtimą, plėtrą ar įsipareigojimus, įsigijus miško. Tada nebereikės vadovautis nuogirdomis, prietarais ar neteisingomis interpretacijomis apie lietuvišką mišką, kurį visi mylime ir gerbiame.
