– Esate vyriausiasis „Kalnapilio“ aludaris ir kartu vienintelis aludaris iš Baltijos šalių, dalyvavęs šiame čempionate. Kaip susiklostė, kad buvote pakviestas teisėjauti net į Japoniją?
– Teisėjavimas įvairiuose alaus čempionatuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje savaime praplečia pažinčių ratą – nuolat susipažįstu su aludariais iš įvairių pasaulio kampelių, ne išimtis ir Japonija. Kelią į šią šalį man atvėrė varžybos Portugalijoje, po kurių sulaukiau kvietimo užimti teisėjo kėdę Japonijoje kasmet vykstančiame alaus čempionate „International Beer Cup“. Man tai jau ketvirtos varžybos tarptautiniu mastu ir neabejoju, kad ateityje jų tik daugės, o kartu plėsis šalių geografija.
– Prestižiniu laikomas „International Beer Cup“ organizuojamas nuo 1996 metų, tačiau dėl tolimo atstumo sunkiai pasiekiamas dalyviams iš Europos. Papasakokite apie patį čempionatą, jo eigą. Kas paliko didžiausią įspūdį jums, kaip ilgamečiam aludariui?
– Kaip jau įprasta alaus čempionatuose, šis taip pat vyko aklos degustacijos principu. Skirtingo stiliaus alus buvo nešamas taurėse, pažymėtose tik numeriuku, ir vertinamas pagal konkrečiam stiliui būdingas savybes.
Paprastai vertinama alaus spalva, skonis, aromatas, drumzlumas arba skaidrumas ir kitos savybės, priklausomai nuo alaus stiliaus. Šiame čempionate ypač griežtai paisoma stiliaus parametrų, o jei gėrimas jų neatitinka, yra pašalinamas.
Didžiausią įspūdį paliko čempionato organizatorių preciziškumas ir netradiciniai alaus ingredientai. Kaip šveicariški laikrodžiai pasaulyje garsėja savo tikslumu, taip ir japonai galėtų pasigirti giliu tradicijų laikymųsi, dėmesingumu detalėms. Kadangi vertinimas vyksta pasitelkiant jusles, kiekvieną taurę su alumi vertina net du teisėjai. Tokia tvarka leidžia ne tik išvengti dėl žmogiškojo faktoriaus pasitaikančių klaidų, bet ir užtikrina vertinimo objektyvumą. Alų vertino iš penkiasdešimties alaus žinovų, ekspertų ir aludarių suburta teisėjų komisija, kurios daugumą sudarė Azijos šalių atstovai, rečiau sutinkami Europos čempionatuose. Taigi, galimybė atstovauti „Kalnapilio“ daryklai ir garsinti Lietuvos vardą tokiame alaus renginyje – didelis pasiekimas man, kaip aludariui.
– Ar teko pajusti kokių Japonijos „išskirtinumų“?
– Tikrai teko ir nemažai, tačiau turbūt vienas labiausiai įsiminusių – žemės drebėjimai. Tame regione tai yra įprasta. Ne vienos degustacijos metu jautėsi nestiprūs žemės drebėjimai, kuriuos išduodavo judantys stalai, taurės. Patiems azijiečiams tai nekėlė jokios nuostabos, o man, kaip lietuviui, tai buvo visiškai svetimas reiškinys.
– Ar įmanoma trumpai apibūdinti japonišką alų? Koks jis?
– Japoniškas lager stiliaus alus yra labai silpnas ir šviesus, puikiai derantis prie šios šalies virtuvės. Japonai beveik nevalgo mėsos patiekalų. Pastaruosius keičia jūros gėrybių, ryžių patiekalais ir kitais lengvesniais valgiais, kuriuos užgeria silpnu alumi.
Šiuo metu Japonijoje vis aktualesni darosi „craft“ rūšies alūs, taigi turėjau neeilinę galimybę praplėsti akiratį ir paragauti lietuvių skonio receptoriams neįprasto alaus. Japonų aludariai gali pasigirti drąsa eksperimentuojant, nebijo naujovių. Taigi, didelį įspūdį paliko alūs, pagardinti žaliąja ir juodąja arbata, įvairiais prieskoniais, pavyzdžiui, žaliaisiais pipirais, kurie pasižymi ypač aitriu skoniu ir gali tapti netgi savotišku iššūkiu alaus entuziastams.
– Tarp kelių šimtų čempionato dalyvių – tik du alūs iš Lietuvos. Kaip manote, ar japonams priimtinas lietuviškas alus, jo skonis?
– Žinoma, Japonijos neaplenkia ir pasaulinės alaus tendencijos, su kuriomis atkeliauja ir tradiciniai alūs iš Belgijos, Vokietijos ar Amerikos, taip pat ir Lietuvos. Džiugu, kad neliko nepastebėti ir Lietuvos aludarių darbai – net du „Kalnapilio“ alaus darykloje verdami alūs „Grand Select“ ir „Original“ savo klasėse užėmė prizines vietas. Tai parodo, kad lietuviškas alus, jau spėjęs užsitarnauti gerą vardą Europoje, taip pačiai vertinamas ir Rytų Azijoje.
