Gyvenimas gerėja, bet ar pakankamai?
Analizuojant statistikos rodiklius, išryškėja keistas reiškinys. Vidutinis darbo užmokestis auga, tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui didėja, pagrindinių maisto produktų ir vartojimo prekių kainos kyla nesmarkiai, bet emigracijos tempai nelėtėja. Jau kelerius metus Lietuvoje sklando pokštas, tampantis vis mažiau juokingu, kad Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos reikėtų pervadinti Evakuacijos departamentu. Jei tai ir humoras, tai pro ašaras.
2005–2011 metais nemaža politikų ryždavosi tvirtinti, kad emigracijoje nesą nieko blogo, kad žmonės išvažiuosią, užsidirbsią, įgysią išsilavinimą ir grįšią į Lietuvą prakutę ir išsimokslinę, bet šiandien tokių iliuzijų niekas nebepuoselėja.
Statistika ir prognozės pirštu prikišamai rodo, kad Lietuva mažėja jau nebe dienomis, o valandomis.
Jei kas ir išdrįstų taip pasakyti, tai jam paprieštarautų ir politikai, ir verslininkai, ir tarptautinės organizacijos. Statistika ir prognozės pirštu prikišamai rodo, kad Lietuva mažėja jau nebe dienomis, o valandomis ir tai kelia daug problemų visose valstybės gyvenimo srityse. Lieka sutarti tik dėl poros dalykų – kaip aiškintis emigracijos priežastis ir kaip sutelktomis pastengtomis pasiekti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai norėtų gyventi, dirbti, kurti ir investuoti gimtajame krašte.
Mano kuklia nuomone, daugumai žmonių tėvynėje reikalingi keli dalykai:
- Turėti galimybę įsidarbinti.
- Gauti sąžiningą atlygį už darbą.
- Matyti šeimos kūrimo ir plėtojimo perspektyvą.
- Jaustis saugiam susirgus ar netekus darbingumo.
- Pagrįstai tikėtis padoraus valstybės požiūrio į kiekvieną pilietį.
Kur tas padorus valstybės požiūris į savo piliečius?
Pradėkime nuo „lengviausio“ – padoraus valstybės požiūrio į pilietį. Deja, jo nejusti. Regis, atėjo metas, kai visi žmonių lūkesčiai, jog vieną dieną bus geriau, ne tik susvyravo, bet ir visai išblėso. Korupcijos indeksas nemažėja nei nacionaliniu, nei municipaliniu lygiu. Mokesčių sistema tokia, kad mažai uždirbantis darbuotojas moka faktiškai tiek pat, kiek savo pelnų ir kaštų sistemą optimizavęs multimilijonierius. Kitaip tariant, mokesčių politika nedraugiška mažas pajamas gaunančiam žmogui ir net perdėm draugiška iš kapitalo teikiamų pajamų gyvenančiam individui.
Norom nenorom reikia pripažinti, kad kova su nepotizmu, korupcija ir nekompetencija šiandien gerokai pralaimima.
Pažvelkime į kitas problemas. Kuo toliau nuo Vilniaus, tuo daugiau darbo vietų sutelkta valstybės ir savivaldybės įstaigose tiesiogiai arba jų kontroliuojamose įmonėse, kuriose viskas priklauso nuo nacionalinių ir municipalinių politikų ir tarnautojų valios, tiksliau tariant, malonės.
Ko gi gali tikėtis darbo ieškantis arba minimaliai uždirbantis žmogus? Neviltis jo tyko ir dabartyje, ir trumpalaikėje, ir ilgalaikėje perspektyvoje. Darbo galima tik per pažintis, jokia konkurencija neveikia, žiniasklaida nuolat garsina korupcijos skandalus su eiliniam piliečiui neįsivaizduojamomis sumomis (auksiniai šaukštai, grynųjų pinigų paskolos, bakterijos virtiniuose, sklypai iš niekur ir taip toliau, ir panašiai).
Norom nenorom reikia pripažinti, kad kova su nepotizmu, korupcija ir nekompetencija šiandien gerokai pralaimima. Mūsų piliečiai tai mato, ir šis vaizdas nemotyvuoja nei stengtis, nei kurti, nei permainų į gera tikėtis – tik pirkti bilietą ir keliauti ten, kur sistema atrodo daug sąžiningesnė ir teisingesnė.
Naujas darbo kodeksas reikalingas verslui, bet ar toks jis reikalingas darbuotojams?
Pastarosiomis savaitėmis daugiausiai šurmulio kilo dėl naujojo darbo kodekso. Verslas ir juo susijusios bei jam atstovaujančios organizacijos džiūgauja, o darbuotojai ir juos vienijančios bei ginančios organizacijos griebiasi už galvų.
Pasak dabartinio (tikiuosi, nebe ilgam laikui) ministro pirmininko, pas mus darbo santykiai dabar reguliuojami liberaliausiai ne tik regione, bet ir visoje Europoje, atseit, čia jau nebe socializmas, mielieji. Kitaip tariant, socialdemokratų partijos lyderis aiškiai visiems sako, kad socialdemokratijos Lietuvoje nėra. Lygiai taip pat sėkmingai jis galėtų pasakyti ir keletą kitų skambių sakinių: „Nuvaryti arkliai nušaunami“, „Šioje šalyje nėra vietos seneliams“ arba „Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“.
Kodėl, orientuodamasi į darbo rinkos reguliavimo modelį „lankstumo ir užimtumo garantijos“ (angl. flexicurity), tautos atstovų dauguma pasidavė aklo liberalizavimo pagundai ir visiškai pamiršo darbuotojų saugumo klausimus? Kodėl Jos Ekscelencijos pataisos pasirodė niekam neįdomios?
Tyrimų duomenimis, darbo santykių lankstumas visiškai menkai veikia tiesiogines užsienio investicijas.
Galima pasakoti istorijas, kaip investuotojai nebeateina į Lietuvą, kaip verslas bėga iš mūsų šalies, ir viską suversti elementariam darbo santykių lankstumui. Aš gal net patikėčiau tuo. Neatsižvelgčiau į tai, kad, įgyvendinus tuos pačius liberalizmo principus darbo santykiuose abiem šalims, būtų išlaikytas darbo santykių lankstumas ir saugumas, užsimerkčiau ir patikėčiau pasaka, kad iš Danijos bėga verslas ir investuotojai, nes ten garantuojamas darbuotojų saugumas, nepaisyčiau nė to, kad, Tarptautinio valiutos fondo (TVF; angl. International Monetary Fund, IMF), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO; Organisation for Economic Co-operation and Development, OECD), Pasaulio ekonomikos forumo (PEF; World Economic Forum, WEF) tyrimų duomenimis, darbo santykių lankstumas visiškai menkai veikia tiesiogines užsienio investicijas, galiausiai numočiau ranka į tai, kad, pasak kelių „brendinių“ investuotojų, jų pasitraukimą iš čia lemia rinkos dydis ir gamybos optimizavimo procesai, ir jau visiškai užsimerkęs patikėčiau tuo, jei ne vienas akivaizdus ir akis badantis faktas, jei nežinočiau tikrųjų priežasčių – daugelio nesąžiningų verslininkų siekio išnaudoti žmones. Tai jiems naujasis darbo kodeksas suteikė priemonių įgyvendinti vergovę XXI amžiuje.
Labai skaudu tai prognozuoti, tačiau aš beveik 100 % įsitikinęs, kad naujasis darbo kodeksas paskatins dar didesnę emigraciją. Manau, didžiuosiuose miestuose tai nebus taip aktualu, nes ten verslo koncentracija didelė, konkurencija dėl darbuotojų irgi, tad kalbamojo modelio įgyvendinimas stiprins konkurenciją rinkoje dėl darbo resursų ir kartu didins vidutinį darbo užmokestį. Tačiau jei tik tau nepasiseks, jei tu neteksi darbo arba, dar baisiau, darbingumo, tai mainais tau nieko gero nežada nei verslas, nei valstybė. Taigi nedrįsk, gink Dieve, suklupti, nes tiesiog pražūsi. Na, o pasidairę po regionus, pamatysime toliau tuštėjančius miestelius ir kaimus. Mat čia dažnu atveju vyraujančią padėtį apylinkėje užėmęs darbdavys, remdamasis naujuoju darbo kodeksu, galės dar smarkiau spausti darbuotoją, o tas savo ruožtu matys tik vieną išeitį – emigruoti.
Labai skaudu tai prognozuoti, tačiau aš beveik 100 % įsitikinęs, kad naujasis darbo kodeksas paskatins dar didesnę emigraciją.
Veiksmai, kurių privalome imtis
Kad toks juodasis scenarijus neišsipildytų ir kad mūsų valstybės piliečiai norėtų gyventi savo tėvynėje, reikia aiškiai įsisąmoninti šalies prioritetus:
- Kaip matyti, darbo vietas kuria verslas, todėl būtina:
- supaprastinti leidimų veiklai vykdyti išdavimo procedūras ir leisti pradėti veikti greičiau;
- nustatyti „inkubacinius laikotarpius“ inovatyviems verslams (ypač IT, technologijos, gyvybės mokslų ir pan. startuoliams), kad jie galėtų pradėti veikti, įstatymams dar nepasivijus jų, ir Lietuva per ilgąjį laikotarpį galėtų tapti inovacijas kuriančia valstybe;
- įsipareigoti nacionaliniu susitarimu nebeplėsti mokesčių bazės, bet toliau reformuoti ją, siekiant įgyvendinti mokesčių paprastumo ir aiškumo standartus;
- panaikinti perdėtus apribojimus viešuosiuose pirkimuose, konkursuose ir verslo licencijavime, iš esmės sukuriančiuose išskirtines teises tik stambiajam verslui;
- paskleisti Lietuvos kaip patikimos partnerės įvaizdį tarptautinių investuotojų sluoksniuose, mažinant korupcijos indeksą, užtikrinant stabilią ir aiškią mokesčių sistemą, vykdant įsipareigojimus tarptautiniams partneriams;
- investuoti į investicijų pritraukimą (stiprinti tuo užsiimančias institucijas, daug daugiau lėšų skirti tarptautinei rinkodarai, palaikyti šiuo atžvilgiu mūsų ambasadas ir diplomatus visame pasaulyje), nes tai pasiekti įmanoma tik kryptingai dirbant;
- lengvinti mokesčių naštą jaunoms įmonėms, pamažu didinant iki reikiamo dydžio pirmus trejus metus, siekiant paskatinti žmones prisiimti riziką ir pradėti veikti;
- pereiti nuo verslo dotavimo prie finansų inžinerijos priemonių, skatinančių verslą išteklius panaudoti investicijų grąžos kūrimui, o ne traktuoti europines lėšas pro jų įsisavinimo prizmę;
- investuoti į verslumo švietimą ir skatinimą regionuose (ypač kaimo vietovėse), skiriant daugiau lėšų konsultavimu ir sklaida užsiimančioms organizacijoms.
- Valstybės investicijas (biudžeto lėšas) nukreipti pirmiausia į švietimo, socialinės apsaugos, kultūros ir sveikatos sistemas:
- jų tobulinimui (įtraukiant nevyriausybinį sektorių);
- jų plėtrai (išlaikymui) regionuose;
- šių sričių sistemų skaitmeninimui ir optimizavimui, prisitaikant prie vartotojų.
- Atsisakyti valstybei nebūdingų funkcijų ir susitelkti į švietimo ir socialinės apsaugos funkcionalumo gerinimą.
- Papildyti darbo kodeksą atitinkamomis nuostatomis, garantuojančiomis teisę veikti darbuotojų atstovams, profsąjungoms, susirinkimams ir kitokiems dariniams.
- Investuoti ne tik į korupcijos prevenciją, bet ir į jos kontrolę, gerinant STT, FNTT ir kitų tarnybų finansavimą.
Investuokime į žmones!
Šiandieniame pasaulyje, išgyvenančiame skaitmeninės revoliucijos amžių, mes privalome investuoti į žmones, jų saugumą, galimybes ir svajones.
Didžiausi pasaulio protai jau prognozuoja sparčią evoliuciją, dėl kurios automobiliai judės savarankiškai, išmaniuose namuose į pagalbą ateis robotai, ir galiausiai vis daugiau darbų pasaulyje bus pavedama kompiuteriams, vadovaujamiems vis tobulesnio dirbtinio intelekto. Būtų be galo skaudu šiuose pokyčiuose mums pasiklysti tarp prioritetų ir savo valstybės piliečius paversti vergais, kurie, užuot kūrę naująjį pasaulį ir džiaugęsi juo, tik aptarnautų jį kaip juodadarbių masė.
Todėl, nenorėdami atsilikti nuo pažangos, mes privalome sutelkti valstybės investicijas į visų lygių švietimą.
Todėl, nenorėdami atsilikti nuo pažangos, mes privalome sutelkti valstybės investicijas į visų lygių švietimą, pasirūpinti žmogui svarbia socialine politika, garantuoti kokybišką sveikatos priežiūrą ir kuo daugiau dėmesio skirti kultūrai. Visoms šioms sritims reikia užtikrinti nuolat didinamą valstybės finansavimą.
Savo ruožtu finansuoti iš biudžeto bus įmanoma tik tada, kai šalyje veikiantis ir sąžiningai mokantis mokesčius verslas augs, taikys naujausias technologijas, didins darbo našumą ir mokės didelius atlyginimus. Jeigu mums pavyks sukurti geras sąlygas plėtotis verslui, tai šis įgalins savo darbuotojus gerai uždirbti, o valstybė per tai pajėgs sutelkti pakankamai lėšų svarbiausioms investicijoms – į būsimąsias kartas, į mūsų vaikus.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kampanijos sąskaitos.
