Pasak Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovo Lauryno Vilimo, šiandien susidariusi situacija, kai atliekų tvarkytojai jungiasi ir tampa faktiniais monopolininkais, nustatydami vienašališkas kainas ir užkertantys galimybes atsirasti konkurentams. Taip jie gali elgtis, nes Lietuvoje atliekų tvarkymo kainos nėra reguliuojamos, tvarkytojai neprivalo pagrįsti nustatomų kainų ar net gali vienašališkai nuspręsti neteikti paslaugų gamintojus ir importuotojus atstovaujančioms organizacijoms.
Daugeliui rinkos problemų kylant iš konkurencijos trūkumo būtent Aplinkos ministerija turėtų rūpintis veiksmingos rinkos sąlygų sudarymu. Tuo metu dabar kuriami dirbtiniai barjerai. Praktinį tokio ribojimo pavyzdį pateikė advokatas Paulius Koverovas, kai teisės aktuose reikalaujama, jog naujiems rinkos dalyviams taikomas reikalavimas startinėje pozicijoje užimti bent 10 procentų rinkos dalį. Tam prieštarauja tiek STT, tokį reikalavimą įvardindama kaip korupcinį, tiek ir Europos teisingumo teismas byloje C-400/08 (Europos komisija prieš Ispaniją).
„Dabar veikianti gamintojo atsakomybės principu paremta atliekų tvarkymo sistema gyvuoja tik nuo 2013 metais įsigaliojusios Atliekų tvarkymo įstatymo reformos. Per tą laikotarpį išaiškėjo trūkumai, susiję su atliekų tvarkymo veikla, apskaita bei veiklos vykdymo kontrole. Šios problemos turi būti sprendžiamos bendradarbiaujant visiems sistemos dalyviams – teisėkūros ir teisėtvarkos institucijoms, savivaldos institucijoms, gamintojams ir importuotojams atstovaujančioms organizacijoms. Todėl kartu su kitomis organizacijomis ir teikiame siūlymus, kaip tobulinti veikiančią sistemą“, – komentuoja VšĮ „Žaliasis taškas“ generalinis direktorius Kęstutis Pocius.
Elektronikos platintojų asociacijos direktorius Mantas Varaška teigė, jog opi rinkos problema – eksportuojamų atliekų kontrolės stoka. Įstatymuose nėra nurodoma, kaip turi būti reguliuojamas atliekų išvežimas ir kas turi vykdyti šią veiklą. Šiandieninėje praktikoje tikrinami ne realūs faktai, bet dokumentai, o tai sudaro sąlygas imituoti atliekų tvarkymo veiklą fiktyviomis pažymomis.
Šiandieninėje praktikoje tikrinami ne realūs faktai, bet dokumentai, o tai sudaro sąlygas imituoti atliekų tvarkymo veiklą fiktyviomis pažymomis.
Be to, daugelio atliekų srautų tvarkymo kaštai nėra pagrįsti ar reguliuojami, kas prisideda prie to, jog atliekų tvarkymo kainos Lietuvoje – vienos didžiausių ES. Tai riboja vietos verslo konkurencingumą, didina vartotojų išlaidas. Pasirašytame memorandume ir pateikti siūlymai Vyriausybei ir Seimui, kaip turėtų būti tobulinama reguliacinė aplinka.
Konferenciją „Atliekų tvarkymo reikalavimai: gamintojų ir importuotojų atsakomybės ribos“ organizavo Lietuvos darbdavių konfederacija kartu su partneriais Elektronikos platintojų asociacija, „Žaliasis taškas“, Pakuočių tvarkymo asociacija, Lietuvos prekybos įmonių asociacija, Padangų importuotojų organizacija.
