„Tačiau kelias dar nebaigtas, – sako A.Sekmokas. – Tuo svarbūs yra kiti – 2025-ieji – metai, kada mūsų elektros perdavimo sistemos bus išjungta iš rusiškos sistemos ir bus prijungta prie kontinentinės Europos perdavimo tinklų“.
Jeigu atsijungti nepavyks, tai Lietuvos geopolitinis balansas taip ir liks neužtikrintas.
– Ar nenuvertinate SGD terminalo veiksnio. Juk jam pradėjus veikti, teigiamą įtaką pajutome ne tik mes, bet ir latviai, estai, net lenkai...
Kaip energetikos šaltinis, be abejo, jis yra svarbus. Ypač turint galvoje, kad šiandien šantažuoti Lietuvą ir visą regioną dujų tiekimo nutraukimu yra beprasmis užsiėmimas.
Tačiau man norisi žiūrėti bent šiek tiek į priekį. Sprendimas atsijungti nuo IPS/UPS sistemos yra labai sudėtingas dalykas. Mes ta kryptimi judėjome ilgiau nei dešimtmetį. Kartais greičiau, kartais lėčiau, kartais visai sustodami.
– Čia atkreipčiau dėmesį į Jūsų optimizmą, nes maždaug ligi 2010-ųjų, sakoma, dėl energetikos nepriklausomybė šalyje nebuvo nieko nuveikta išvis. Ar sutiktumėte su tuo?
Manau, kad nepriklausomybės siekimas nėra toks procesas, kuomet nuosekliai dedama plyta prie plytos. Nepriklausomybė yra proveržis, kuri lemia susikaupusi kritinė veiksnių masė. Prieš atsirandant SGD terminalui, svarbus veiksnys buvo aukštos dujų kainos iš Rytų. Tačiau buvo ir kitų dalykų.
Buvo ilgai kalbėta apie elektros liniją į Lenkiją – čia prezidentas Valdas Adamkus mėgino aktyviai veikti. Buvo įvairių veikėjų, kurie turėjo savų interesų. Vis dėlto tas elektros tilto projektas pamažu skynėsi kelią. Sunkiai, tačiau visi tarptautiniai projektai yra sunkai įgyvendinami. Ilgainiui Lenkijos pusė suprato, kad elektros tiltas iš Lietuvos yra rimta rizika jų anglių kasybos pramonei, nes iš pradžių veikė Ignalinos atominė elektrinė, vėliau atsirado branduolinė jėgainė Astrave ir galiausiai tebevykstant mūsų prekybai elektra su Rusija. Taip atsirado poreikis mums vieniems judėti į energetikos nepriklausomybę.
Nepasakysiu tiksliai kuriais metais tai buvo, bet kai Aleksandro Abišalos – tuo metu jis jau nebuvo ministras pirmininkas – paklausiau apie galimą energetikos sistemos sinchronizavimą su Vakarais, jis numojo ranka: „tai nerealu”. Gal mes ne iki galo suvokėme tokio pokyčio įtaką geopolitiniame paveiksle, tačiau apie tai mąstėme, nors buvo kalbama, esą Lietuva turi būti tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Atsargios diskusijos apie elektros perdavimo sinchronizavimą su Europa prasidėjo anksčiau už idėją turėti SGD terminalą.
– Grįžtant prie terminalo. Kada sprendimas buvo priimtas, idėjos suformuluotos, iš kur atsirado kompetencijos, kurios buvo būtinos tokį projektą realizuoti, juk iki tol Lietuvoje nebuvo nieko panašaus.
Tą vaizdelį nupieščiau paprastai. Faktas, kad tuometėmis aplinkybėmis nebuvo kitos išeities, kaip tik gamtines dujas atsivežti iš kitur – ne iš Rusijos. Kažkaip atradau, kad Londone vyksta speciali konferencija ar seminaras apie suskystintąsias gamtines dujas ir jų gabenimo technologijas. Vykau ten kaip eilinis renginio mokestį sumokėjęs dalyvis. Man tai buvo renginys skirtas praverti akis. Ten dalyvavo ne politikai, o sektoriaus specialistai. Pirminė idėja, kuri kilo iškart po jo – pertvarkyti naudotą baržą ar kažką panašaus. Vėliau ji vystėsi, kol išsiplėtė po valstybės institucijas, o prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė: „darykite ir kaip galima greičiau”.
Tada viskas ir užsisuko. Prezidentei buvo svarbus įkurtos LEO LT įmonės, kuri kūrė energijos monopolį, kontekstas. D. Grybauskaitės pozicija buvo kategoriška: „LEO tarpvalstybinės elektros jungties su Lenkija nestatys. Taškas.“
Kalbėdami apie SGD terminalą, svarstėme, kad „Klaipėdos nafta” (dabar – „KN Energies“) yra valstybės kontroliuojama įmonė, kuri kažkiek susijusi su laivyba, prekyba jūra. Ji eksportuoja ir importuoja naftą bei jos produktus, tad leidome sau manyti, kad ir su SGD importu turėtų susitvarkyti. Kada atsiranda aiški, visiems suprantama strategija, atsiranda ir sprendimai.
– Kaip pavyko pasiekti, kad siekiant įgyvendinti strateginį projektą susivienijo kone visos valstybės institucijos ir gana efektyviai bendradarbiavo?
Pasakyčiau kitaip. Buvo jaučiamas pasipriešinimas. Ir esminis būdas jį įveikti tapo bene pirmą kartą šalies istorijoje sukurta Vyriausybės komisija, kurią sudarė ministrai, kuri turėjo įgaliojimus teikti atitinkamas politines ir ekonomines gaires, kad projektas būtų įgyvendintas. Be šios komisijos viskas vyktų daug lėčiau, jei išvis būtų įvykę. Taip pat didelės reikšmės turėjo nuolatinis spaudimas iš prezidentūros. Tokia buvo valių simbiozė ir ji davė rezultatą.
– Vienas iš ryškių veikėjų, kurie apie SGD terminalą kalbėjo viešojoje erdvėje, buvo didžiausio Lietuvos dujų vartotojo – „Achema“ pagrindinis akcininkas ir vadovas Bronislovas Lubys. Kaip šiandien jį vertinate – kaip projekto įgyvendinimo partnerį ar oponentą?
Žiūrint apie kurį laikotarpį kalbame. Kol buvo suformuluotas strateginis sprendimas, „Achemos” grupė, kuri turėjo didelę įtaką Klaipėdos uoste, jau buvo atlikusi studiją apie galimą terminalo vietą. Techniniu lygiu jie jau buvo gerokai pasistūmėję. Nes projektas atitiko strateginius jų tikslus: gamtinių dujų iš Rusijos kainos ėmė pjauti ir „Achemos” verslą. Tačiau, kai „Gazprom” su „Achema” pradėjo derybas dėl dujų kainų, B.Lubio pozicija pasikeitė.
– Ar Rusijos kontrpriemonės jautėsi?
Trukdžiai be abejo buvo. Tačiau jie daryti neviešai, po kilimu. Gal teigiamos reikšmės turėjo tai, kad tuo metu lygiagrečiai Lietuvoje judėjo du projektai: SGD terminalo ir naujos branduolinės jėgainės Visagine. Terminalą statė konkreti įmonė, nors ir valstybės kontroliuojama. O Visagino AE projektas daug labiau priklausė nuo politinės Lietuvos valdžios ir šiame lauke Rusijos kontrpriemonės prieš Visagino AE buvo jaučiamos labiau.
Taip Seime radosi su „Rosatom” bendraujančių žmonių, taip iš statytojų konkurso buvo „atmušti“ korėjiečiai (kompanija KEPCO – R. S.). Visagino AE klausimu aplankėme daug europietiškų kompanijų. Kol kalbėjome apie galimą partnerystę, visi jie iš pradžių buvo nusiteikę pozityviai, tačiau vėliau atvėsdavo: ispanai, švedai, vokiečiai. Nežinau kodėl taip buvo.
Bendraudamas su JAV diplomatais, kurie mus visą laiką stipriai rėmė, esu sulaukęs klausimo: kodėl Lietuva ėmėsi dviejų stambių energetikos projektų iškart? Tada atsakiau, kad pradėję abu kartu turime galimybę, kad nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, įgyvendinsime bent vieną. O jeigu užstrigtų vienintelis, liktume be nieko. Toks požiūris pasiteisino.
– Terminalas atsirado įgyvendinant svarbų politinį žingsnį – vadovaujantis III ES energetikos paketu atskiriant verslo veiklas: tiekimą, skirstymą, perdavimą. Kaip sekėsi jį įgyvendinti? Ši reforma nebuvo labai simpatiška net europiečiams... Knygoje apie D. Grybauskaitę „Nustokim krūpčioti”, Daiva Ulbinaitė rašo, esą dėl III energetikos paketo vyko viena sudėtingiausių šalies vadovės ir jūsų diskusijų. Ar prezidentė taip pat buvo III energetikos paketo skeptikė?
Reikia pradėti nuo to, kad iš tikrųjų, net po III paketo įgyvendinimo „Gazprom” galėjo išlaikyti turimas akcijas mūsų infrastruktūroje. Čia pažymėčiau vieno teisininko – Andriaus Smaliuko – indėlį. Jis surado labai išmanų būdą, po kurio „Gazprom” galėjo likti Lietuvoje akcininko teisėmis. Tačiau jis nebūtų turėję valdymo teisių, taigi – ir dividendų. Taškas. Tokia buvo pradžia, po kurios „Gazprom” atrado savyje norą turimas akcijas parduoti ir visiškai pasitraukti iš Lietuvos. Pavyzdžiui, Latvijoje jie pasiliko net be valdymo teisių. Tuo metu Lietuvoje jie matė, kad yra stipriai spaudžiami valdžios, todėl suprato, kad likti tik „popieriuje“ neapsimoka.
Tas pokalbis su D.Grybauskaite, matyt, buvo tarsi geopolitinis lūžis. Ji pageidavo, kad mes konkrečią dieną ir valandą paaiškintume visą III energetikos paketo įgyvendinimo kontekstą. Supratęs, kad tas pokalbis bus labai svarbus, kartu į prezidentūrą pasikviečiau teisininką Vilių Bernatonį ir paprašiau jo sudėlioti teisinius argumentus. Ten gal buvo apie dešimtį punktų, kuriuos mes turėjome pateikti. Prezidentė mūsų laukė su keliais patarėjais kitoje stalo pusėje. Tokio pokalbio formato iki tol nebuvau patyręs.
Nuotaika neatrodė palanki. Pristatydavau kiekvieną reformos punktą, planą, ką norime nuveikti, o V. Bernatonis prezidentei pateikdavo teisinius argumentus. Praėjus kelis pristatymo punktus, ėmiau jausti, kad atmosfera šyla, kad prezidentė ir jos komanda argumentus pradeda priimti. Tada D. Grybauskaitė mane pakvietė į kabinetą pasikalbėti dviese. Ji jau tada galvojo kokį geopolitinį rezultatą turės reforma, kaip reaguos Vladimiras Putinas, kaip reikės politiškai balansuoti.
Man iki šiol atrodo, kad tas pokalbis su prezidente buvo itin svarbių geopolitinių pokyčių Lietuvoje pradžia.
– Ar iš tikrųjų Jūs pirmasis pasiūlėte terminalo išdujinimo laivui pavadinimą „Independence”?
Pavadinimą „Independence“ aš pasiūliau prezidentei D. Grybauskaitei. Ji tokiam pavadinimui pritarė ir klausimas buvo išspręstas.
Dėkoju už pokalbį.
