Skaičiuojama, kad per 2018-uosius metus savivaldybių organizuojamose sistemose iš rūšiavimo konteinerių bus surinkta 45 tūkst. tonų pakuočių atliekų, kurioms sutvarkyti skirta 8,7 mln. eurų. Daugiausia lėšų – apie 4,6 mln. eurų – prireiks plastikui sutvarkyti: jo kiekis siekia 11,8 tūkst. tonų.
Palyginti su 2013-aisiais metais, plastiko sutvarkoma beveik penkiskart daugiau – prieš penkerius metus sutvarkytas jo kiekis tesudarė 2,6 tūkst. tonos. Iš viso per „varpelių“ sistemą tebuvo surinkta 22,6 tūkst. tonų antrinių žaliavų, o bendras skirtas finansavimas buvo 1,76 mln. eurų.
Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo atlikta studija, kuria remiantis padarytos prognozės, kas nutiktų, jeigu susikaupusios problemos nebūtų sprendžiamos, o atliekų tvarkymu rūpintųsi valstybė. Paskaičiuota, kad 43 atliekų tvarkymo įmonėms iškiltų bankroto grėsmė. Darbo netektų 19 tūkst. darbuotojų, todėl į „Sodros“ biudžetą nepatektų 77 mln. eurų mokesčių, o gamintojai ir importuotojai sumokėtų 74,6 mln. eurų taršos mokestį. Per organizacijas tas pats kiekis pakuočių atliekų būtų sutvarkytas už 21 mln. eurų. Taigi, 53 mln. eurų našta kristų ant vartotojų pečių.
Įtaką daro tarptautinė politika
Gili duobė. Taip atliekų verslo dalyviai apibūdina situaciją antrinių žaliavų rinkoje. Kritus pakuočių atliekų kainoms, ypač – plastiko, tvarkymo sąnaudos tapo didesnės už pajamas, gautas pardavus antrines žaliavas. Kilęs muitų karas sukėlė pokyčius Kinijoje – valstybėje, kurią Europa „maitino atliekomis“.
„Tai – politinė problema. Tuomet, kai Europa tam tikrai kinų produkcijai padidino muitus, kinai savitai atkeršijo, sugriežtino reikalavimus įvežamoms atliekoms. Pvz., drėgmė turi būti ne didesnė nei 0,01 proc., anksčiau buvo 0,5 proc., tai reiškia, kad atliekos turi būti sausos kaip parakas“, – sakė Pakuočių tvarkymo organizacijos (PTO), vienijančios apie 1,6 tūkst. įmonių, direktorius Nerijus Juškaitis.
Tokiu būdu Europa prarado pakuočių perdribimo rinką. Ir tai tapo globalia problema, kuri neaplenkė ir Lietuvos. Susitraukus paklausai krito ir antrinių žaliavų supirkimo kaina. Pavyzdžiui, popieriaus kaina smuko nuo 125 iki 80 eurų, skaidraus plastiko – nuo 280 iki 140 eurų. Jeigu Vokietijoje už atvežtą plastiko toną anksčiau buvo mokama 140 eurų, dabar reikia nuo 70 iki 150 eurų sumokėti už sutvarkymą.
Susikaupė tūkstančiai tonų
Šis muitų karas palietė ir visus didžiuosius atliekų tvarkytojus Lietuvoje: bendroves „Ecoservice“, „VSA“, „Ekonovus“, „Virginijus ir Ko“ bei „Ekobazė“. Jis smarkiai apsunkino galimybę parduoti antrines žaliavas ir rūšiavimo bazėse susikaupė tūkstančiai tonų sutvarkyto, bet niekam nereikalingo plastiko.
„Iki šios krizės plastiko arba kartono pakuočių atliekos iš Europos buvo gabenamos į Kiniją, o Lietuvos atliekos – į Europą. Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus, už sutvarkytas atliekas Kinijoje negali būti išduoti įrodantys dokumentai, suteikiantys teisę gamintojams pasinaudoti mokesčio už aplinkos teršimą lengvata“, – paaiškino N.Juškaitis.
Kas pasikeitė?
Norint sutvarkyti atliekas ir išvengti finansinės prarajos PTO pakėlė pakuočių tvarkymo įkainius – nuo III šių metų ketvirčio jie ženkliai padidėjo.
„Mūsų sutarties šalys – gamintojai bei importuotojai nesuvokė priežasčių, kodėl jie buvo pakelti. Anksčiau sutartis su mumis jie sudarydavo net neklausinėdami, nes įnašai buvo nedideli ir sudarė menką dalį jų sąnaudų.
Tačiau aplinkybės (situacija Kinijoje, bei kitos) privertė įmones paskaityti sutartį. Mes – ne pelno siekianti organizacija, mūsų vienintelės pajamos – iš gamintojų ir importuotojų.
Iš gamintojų ir importuotojų įnašų atsiskaitome su atliekų tvarkytojais. Jei nebūtume pakėlę įkainio, vežėjai bankrutuotų, o gamintojai ir importuotojai mokėtų taršos mokestį“, – aiškino N.Juškaitis.
Teisės aktuose nustatytoms gamintojų importuotojų pareigoms įgyvendinti šiemet PTO turės skirti 2,5 mln. eurų. Ir ši suma nepriklauso nuo išrašytų dokumentų kiekio, įrodančių, kad pakuočių atliekos yra tinkamai sutvarkytos.
„Prieš pakeldami įkainius daug analizavome. Iš dviejų blogybių – neįvykdyti užduočių, dėl ko gamintojai ir importuotojai mokėtų taršos mokestį, arba padidinti įkainius ir kompensuoti atliekų tvarkytojams pakuočių atliekų tvarkymo kaštus, tokiu būdu padidinant tvarkomus kiekius – pasirinkome įkainio didinimą. Padidinę įkainius mes tapome mokūs. Atsiskaitėme su daugeliu komunalinių paslaugų įmonių. Sugriauti sistemą ir paversti ją chaosu paprasta, reikia tiesiog nieko nedaryti“, – sakė N.Juškaitis.
