Kegrių kaime IĮ „Almona“ įkūręs Albinas Balčiūnas, veterinaras pagal išsilavinimą, laukia, kada galės galutinai perduoti ūkį savo dvidešimt septynerių metų sūnui Jonui. „Tarpukariu mano senelis netoliese buvo sukūręs klestintį ūkį, perdavė jį savo sūnui – mano tėvui, kuris planavo jį dar labiau plėsti. Deja, sovietmečio nacionalizacija vos po poros metų sunaikino ir ūkį, ir mano tėčio planus“, – pasakoja A.Balčiūnas ir retoriškai klausia: „Ar istorija nepasikartos? Jei uždraus auginti kailinius žvėrelius, fermos kitai veiklai nepritaikysi. Viską, ką matote, teks paprasčiausiai sunaikinti. Ūkis sunyks, nereikės nei santvarkos pasikeitimo“.
Pasakodamas apie ūkį, jis pasikviečia savo suaugusius vaikus – sūnų Joną, IĮ „Almoną“ gamybos direktorių, ir dukterį Ingą, šeimos ūkio apskaitininkę, atsakingą ir už pašarų tiekimą. Tiek Jonas, tiek Inga po studijų sostinėje grįžo į Viekšnius ir savo ateitį mato tik čia, kur nuo vaikystės pažįstami visi takeliai, kur šventės su draugais švenčiamos prie laužo gamtos apsuptyje.
Dvidešimt septynerių Jonas Balčiūnas ne tik pasiruošęs puoselėti tėvų sukurtą ūkį, bet ir norėtų jį perduoti savo vaikams. Jį sužavėjo šeimos tradicijų perdavimas iš kartos į kartą Danijos žvėrelių ūkiuose, kur lankėsi dar būdamas visai jaunas. Galbūt todėl sakosi niekad nejautęs noro išvykti gyventi užsienin, maištauti prieš tėvus, nors studentiškas gyvenimas Vilniuje ir buvo smagus. „Nuo vaikystės žinojau, kad gyvensiu čia ir dirbsiu tėvų ūkyje“, – su žemaitiška ramybe dėsto Jonas ir jaučiama jauki šeimyniška atmosfera prie stalo neleidžia abejoti jo žodžiais.
Išvaizdi ūkininkų dukra Inga su šypsena pasakoja apie savo vaikystę ūkyje ir nuoširdžiai pripažįsta, kad čia yra jos vieta. „Viską, ko reikia darbui, išmokau iš savo tėčio. Dirbdama su savo artimaisiais jaučiuosi geriausiai“, – pasakoja mergina. Ji vardija ir kitus darbo privalumus – naujas pažintis su verslo partneriais, nuolatinį mokymąsi ir ... sveikatai palankų važiavimą dviračiu į darbą.
Fermoje darbuojasi ne tik Balčiūnų šeima, bet ir apie šešias dešimtis aplinkinių kaimų gyventojų, keletas atvyksta net iš Mažeikių. Ši ferma yra vienas iš svarbiausių Viekšnių apylinkių darbdavių. Nieko keisto – vidutinis atlyginimas „ant popieriaus“, svetainės rekvizitai.lt duomenimis, viršija 1200 eurų. Dešimt darbuotojų yra sugrįžę iš emigracijos ir A.Balčiūnas su džiaugsmu pastebi, kad grįžusių emigrantų daugėja. Ūkyje darbuojasi ir keletas negalią turinčių žmonių, kuriems taip pat mokamas orus atlyginimas.
Veterinaro išsilavinimą įgijęs negalią turintis Remigijus Valantinavičius iš Mažeikių į fermą važinėja jau dešimt metų. Jį kalbos apie mėginimą drausti žvėrelių auginimą pykdo: “Aš matau, kaip čia rūpinamasi gyvūnais, jų pašaru, sveikata, kaip žmonės stengiasi”, – teigia R.Valantinavičius. Jo kolega, Alfonsas Grušas, dirbantis sargu, žemaitiška tarme nukerta: “Geriau žvėreliai pas mus prižiūrimi negu kai kurių šeimų vaikai”.
Paklaustas, kaip vertina veganiškas vertybes išpažįstančių organizacijų siūlymus uždrausti kailininkystę Lietuvoje, A.Balčiūnas turi keletą argumentų. „Pirmiausia dėl kailininkystės uždraudimo leiskime spręsti patiems žmonėms. Jeigu jie nustos pirkti mūsų produkciją, mes jos tiesiog nebegaminsime. Tuo tarpu gaminiai iš kailių pasaulyje paklausūs, juos noriai perka. Tiesiog naikindami ūkius, naikinsime savo sukurtą turtą. Jeigu mes negalėsime auginti, augins kitur. Augins tol, kol būs paklausūs. Kas liečia gyvūnų gerovę, čia abejonių nekyla. Kailis yra gyvūno sveikatos veidrodis. Tik gerose sąlygose auginamas, gerais pašarais šeriamas gyvūnas turės gražų, purų kailį. Be geros produkcijos kokybės ūkis bankrutuos”, – verslo logiką dėsto ūkininkas.
Anot jo, Lietuvos gamtinės sąlygos puikiai tinka žvėrininkystei: „Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose piečiau esančiose valstybėse vasaros žvėreliams yra per karštos, o pas mus, Baltijos šalyse, Skandinavijoje, Šiaurės Amerikoje klimatas labai tinka auginti audines. Kodėl mes turime atsisakyti gamtos suteiktų puikių sąlygų?” – retoriškai klausia A.Balčiūnas.
Dabartinį kainų nuosmūkį jis vertina kaip galimybę: „Kai verslui sunkiau, labai gerai dirba galvos – ieškome, ką galima pagerinti, galvojame visokius sprendimus, kurie net nešautų galvon gerais laikais, tai tiesiog tobulėjimo metas”, – pusiau juokais dėsto didelę ir įvairią patirtį sukaupęs ūkininkas.
Trumpame vaizdo pasakojime – Žemaitijos kaime veikiantis IĮ „Almona“ ūkis, kuriame puoselėjama ir aplinka, ir žmonių tarpusavio santykiai.
