Šiandien, kai pasaulyje ir Lietuvoje susiklosčiusi situacija pareikalavo dar kartą perstumdyti skaitliukus, pagaliau galime ne tik pasidžiaugti pasikeitusia situacija, bet ir užduoti naujus klausimus, kurie prasideda žodžiu „kaip“. Tiksliau tariant, pagaliau galime žengti į kitą etapą, kuriame turime laiko apmąstymams, kaip šiuos papildomus pinigus įveiklinsime ne tik medicinos darbuotojų, bet ir jų pacientų labui.
Kalbėti norėčiau remdamasis tiesiogine patirtimi. Dirbu Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (RVPL), kurioje darbo užmokestis skirtingoms pareigybėms nuo šių metų gegužės mėnesio atrodo maždaug taip: vidutinis vedėjų atlyginimas (neįskaičius priedų už budėjimus ir kt.) siekia 4 000, gydytojų specialistų – 3 300, slaugos administratorių – 2 200, slaugytojų – 1 650 Eur. Nuo 2018 metų tai yra beveik 100 proc. augimas, kurį paskatino keli dalykai. Pirmiausia – jau minėta ministro iniciatyva, antra – naujo vadovo atėjimas, bet svarbiausia – milžiniškas poreikis kuo greičiau spręsti ypač jautraus psichiatrijos sektoriaus problemas.
Omenyje turiu ne tik būtinybę išsaugoti ar pritraukti reikiamus specialistus, bet ir galimybę efektyviau kovoti su psichikos sveikatos stigma. Stebėsitės, kaip dar papildomi finansai personalui gali mažinti asmenų, patiriančių psichikos sutrikimus, stigmatizavimą? Labai paprastai: apverčiant piramidę ir leidžiant dalį darbo užmokesčio „formuoti“ ne institucijoms ar įstaigai, bet tiesiogiai pacientui. Tam pacientui, kuris dažnai vis dar iki galo neišklausomas, jo pastebėjimus traktuojant kaip „neadekvačius, impulsyvius, netikslius“ arba tiesiog nevertus dėmesio.
Ir nors savo įstaigoje, RVPL, reguliariai atliekame pacientų pasitenkinimo vertinimą, kurio rezultatai nuolatos veikia ligoninės sprendimus, pastebėjome, kad šių veiksmų siekiant keisti visuomenės ir personalo požiūrį nepakanka. Pacientų pasitenkinimas turi įgyti dar daugiau tiesioginio svorio. Pasiekus gerokai „saugesnį“ darbo užmokesčio lygį, tam atėjo puikus laikas: kad sustiprintume pacientų nuomonės svarbą, galime įveiklinti darbo užmokesčio kintamąją dalį.
Praktika darbo užmokesčio kintamąją dalį formuoti atsižvelgiant į pacientų pasitenkinimą nėra visiškai nauja – vienaip ar kitaip ją taiko verslas, kai kurios privačios sveikatos priežiūros įstaigos. Vis dėlto, tai naujas ir išskirtinai svarbus sprendimas mūsų – viešajame psichikos sveikatos – sektoriuje. Įgalindami pacientus ne tik reikšti savo nuomonę, bet ir paveikti personalo atlyginimą, mes pagaliau ne tik teoriškai, bet ir praktiškai pripažįstame jų nuomonės (o kartu – išgyvenimų) svarbumą.
Pasikartosiu: tai yra labai aktualu griaunant mitus apie žmonių, patiriančių psichikos sveikatos sutrikimus, neveiksnumą ar negalėjimą spręsti, kas jiems yra geriau. Žinoma, kalbant apie tai, kas yra „pacientų pasitenkinimas“, svarbu detalizuoti poreikius. Kaip ir bet kokioje įstaigoje, taip ir mūsų ligoninėje, pasitenkinimą kuria ne tik abstraktybės (tarkime, malonus aptarnavimas), bet ir konkretūs pageidaujami veiksmai ar priemonės. Pavyzdžiui, vienas aktualiausių pageidavimų ir netgi būtinybių mūsų sektoriaus atveju yra aktyvesnis terapinių, kitaip – nemedikamentinių gydymo metodų taikymas.
Svarbiausia, kad tai ne visada turi būti ilgai trunkantys ir brangiai kainuojantys psichoterapijos seansai: daug terapinių priemonių gali įgyvendinti netgi slaugytojai, kurie dažnai turi visas tam reikiamas kompetencijas.
Ir nors RVPL vadovo, prof. dr. Arūno Germanavičiaus dėka RVPL darbuotojai jau kelerius metus šias kompetencijas ypač aktyviai plečia, pastebime, kad, pasiekus tam tikrą pokyčio lygį, procesas sustoja. Tiksliau tariant, darbuotojų įgytos naujos žinios ir patirtys ne visada naudojamos pakankamai aktyviai.
Kaip įžiebti tą kibirkštį ir sukurti nuolat atsinaujinančią motyvaciją? Darbo užmokesčio svertai vėlgi gali tapti vienu iš galimų katalizatorių. Įsivaizduokime tuos pačius slaugytojus, kuriems tenka ypač daug emocinio krūvio, skatinančio ieškoti labiau momentinių (supraskime – medikamentinių) sprendimų. Juk suleisti injekciją raminamojo vaisto naktinio budėjimo metu yra žymiai paprasčiau nei valandą kalbėtis su nerimaujančiu ir nemiegančiu pacientu? Įvesdami terapinių priemonių taikymą į darbo užmokesčio kintamąją dalį mes ne tik „išoriškai“ skatiname idėją labiau pasistengti, bet ir kuriame papildomą legitimaciją labai svarbiai, tačiau dažnai į antraeiles nustumiamai idėjai.
Pavyzdžių, kaip galime taikyti terapines priemones ar bent joms artimus veiksmus yra be galo daug. Tai gali būti pagalba pildant savęs stebėjimo dienoraštį, pagalba Alzheimerio liga sergančiam pacientui vėl ir vėl prisiminti, kuri šiandien savaitės diena, ar parama nuotaikos svyravimus ir priklausomybę patiriančiam asmeniui padedant susivaldyti nuo greitųjų kreditų ėmimo.
Žinoma, ligoninės padalinių specifika tarpusavyje labai skiriasi, todėl darbuotojai kviečiami įsitraukti sprendžiant, kokie rodikliai bus svarbiausi formuojant būtent jų skyriaus darbo užmokestį. Kai kuriais atvejais sprendimai bus ir maksimaliai decentralizuoti: tarkime, skyrių vedėjai galės savo nuožiūra skirti paskatinimus tiems darbuotojams, kurių pareigybės sunkiausiai apibrėžiamos, tačiau vis tiek formuojančios įstaigos mikroklimatą. Pavyzdžiui, pagalbiniams darbuotojams.
Apibendrinant, nuo šiol galvosime ne tik „kaip pakelti“ darbo užmokestį darbuotojams, bet ir „kaip jį pakelti tuo pačiu didinant pacientų pasitenkinimą“.
Ar finansinis paskatinimas labiau įsiklausyti ir aktyviau įgyvendinti pacientų poreikius psichiatrijoje turės akivaizdžių rezultatų? Jau netrukus pamatysime. Bet kokiu atveju, norime ištransliuoti: mes girdime pacientus, mums jų nuomonė be galo svarbi ir toliau darysime viską, kad ją išgirstų ir tie, kurie iki šiol ignoravo.
