Priešiškumą profsąjungoms neretai vis dar reiškia ir darbdaviai – dažnai matoma priešprieša tarp įmonių vadovų ir profsąjungoms priklausančių darbuotojų, kas užkerta kelią efektyviam bendradarbiavimui, sklandžiam darbui ir produktyviems rezultatams.
Kodėl nepasitikėjimas profsąjungomis vis dar yra toks didelis ir kas gali padėti atkurti dialogą tarp profsąjungų, įmonių vadovų ir darbuotojų – pokalbis su Baltijos transporto profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininku Gintaru Čiužu, kuris įsitikinęs: dialogo ieškojimas yra vienintelė išeitis, norint efektyviai dirbti, ypač – krovininio transporto bendrovėse.
– Kodėl manote, kad krovininio transporto bendrovėms naudingas, o galbūt netgi būtinas, bendradarbiavimas su profsąjunga?
– Darbas krovininio transporto bendrovėse yra tikrai specifinis. Vairuotojai išvyksta 6-8 savaitėms į tolimas šalis, palikdami čia savo šeimas, kone du mėnesius praleidžia vienumoje, automobilio kabinoje. Patikėkite, per tiek laiko jiems iškyla pačių įvairiausių klausimų.
Nesistebiu, kad neišklausyti ir neišgirsti vairuotojai piktinasi, jiems atrodo, kad jie darbdaviui nėra svarbūs, jų skundai – nereikšmingi. O kai nesi išklausomas, pyktis tik auga. Viso to galima išvengti. Ir tikrai paprastais būdais – tiesiog laiku išklausant, tinkamai sprendžiant problemas, parodant dėmesį.
– Kodėl darbuotojai nėra išklausomi?
– Įsivaizduokite, kad savaitgalį vienu metu grįžta 60-70 vairuotojų, kiekvienas su savo problemomis ir klausimais, pavargę, išsiilgę šeimos, galbūt ir suirzę. Su kiekvienu atskirai reikia pasikalbėti. Ir ne visos problemos reikalauja didelių sprendimų – kartais užtenka tiesiog išklausyti ir leisti išsikalbėti.
Jam iškilusius klausimus vairuotojas nori spręsti iškart, vos grįžęs. Ir jeigu jam reikia laukti pokalbio dvi ar tris dienas, nuo to tikrai geriau nepasidaro, frustracija tik didėja. Kadangi klausimas nesprendžiamas, ima atrodyti, kad darbdaviui darbuotojai nerūpi – taip atsiranda priešiškumas. Tad čia ir gali pagelbėti tarpininkas – profsąjunga.
– Tad vienas pagrindinių profsąjungų vaidmenų – mediatoriaus?
– Taip, mediatoriaus tarp darbuotojo ir darbdavio. Profsąjungos atstovas gali susitikti, pakalbėti, išsiaiškinti, kas nutiko ir kokie nusiskundimai. Tarkime, šeši vairuotojai grįžta su tuo pačiu klausimu, ta pačia problema. Vietoj to, kad jie visi šeši bandytų susisiekti su vadovybe, profsąjungos atstovas išklauso juos visus, suformuoja vieną klausimą ir jį aptaria su įmonės administracija. Abi pusės laimingos.
Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su dar viena krovininio transporto įmone. Nuo to laiko įmonėje gerokai sumažėjo girtaujančių vairuotojų, stipriai sumažėjo vairuotojų skundų – 30 proc. mažiau jų skambina ir skundžiasi kažkuo administracijai. Tokiais pokyčiais džiaugiasi visos pusės.
– Bet, ko gero, ne visi darbdaviai iškart įvertina galimus pokyčius ir ne iškart noriai įsileidžia profsąjungą į savo įmonės veiklą.
– Nevartočiau termino „įsileisti“. Geriau sakykime bendradarbiauti. Žinoma, vis dar yra daug nepasitikėjimo – pasitikėjimas atsiranda darbo procese. Manau, kaltas klaidingas požiūris į profsąjungas.
– Ką turite omenyje sakydamas klaidingas?
– Darbdaviai vis dar bijo profsąjungų. Jiems atrodo, kad štai ateis profsąjungos atstovas ir juos kaltins, puls bei kažko reikalaus. Žinoma, visokių profsąjungų yra – viskas priklauso nuo kompetencijų ir supratimo. Jeigu profsąjungoje dirba nekompetentingas žmogus ir supranta savo misiją tik kažko reikalaujant, iš to nieko nebus – darbuotojų ir darbdavių priešiškumas tik didės.
Turbūt kiekvienas esame girdėję istorijų, kad darbdaviai nenori turėti darbuotojų, priklausančių profsąjungoms. Kad kai kurie yra atleidžiami, vos į jas įstoję. Taip, ilgą laiką darbdaviai matydavo profsąjungas kaip priešus. Bet aš tikiu, kad situacija keičiasi.
Baltijos transporto profesinės sąjungos „Solidarumas“ tikslas – padėti susikalbėti, rasti bendrą kalbą ir sprendimus. Kai yra dialogas, pilnavertiškai dalyvaujant abiem pusėms naudingais pagrindais, tuomet bus ir geras rezultatas. Mes siūlome pasirašyti bendradarbiavimo sutartį ir iš anksto aptarti bendradarbiavimo taisykles bei pasidalinti atsakomybėmis. Taip nesusikalbėjimas įmonės viduje stipriai sumažėja.
– Kokios yra pagrindinės įmonės vadovų ir darbuotojų nesusikalbėjimo priežastys?
– Pavyzdžiui, yra įmonių, kuriose vienas vadybininkas turi dirbti su keliasdešimt vairuotojų. Natūralu, kad jis nespėja pakalbėti su kiekvienu asmeniškai, įsigilinti, tinkamai išklausyti.
Būna, kad jauni vadybininkai nemoka tinkamai bendrauti, taktiškai komunikuoti – su 40-50 metų vairuotojais, kurie jiems tiktų į tėvus, kalba pernelyg nejautriai, įsakmiai. Tuomet abi pusės nervinasi, nesusikalba, konfliktuoja. Kartais išties geriau pakeisti vadybininką, nei prarasti 20 vairuotojų. Bet tam, kad neatsirastų konfliktų, gali užtekti mediatoriaus – profsąjungų atstovo.
Mes ieškome bendros pozicijos, išklausę abi puses – ir darbdavį, ir darbuotoją, ieškome dialogo. Turime susitikimus ir su vienais, ir su kitais, ieškome išeičių, ką pagerinti ar kaip išspręsti susidariusias problemas. Ramus, išmintingas ir racionalus pozicijų derinimas padeda ginti vežėjų interesus ir vairuotojų teises. Praktika tik patvirtina, kad pats geriausias problemų sprendimų būdas – abipusis kalbėjimasis, vienas kitų išklausymas ir susišnekėjimas. Tą tikrai įmanoma pasiekti.
