Slaugytojo darbas Lietuvoje Povilą patraukė labai anksti: dar tebesimokydamas vidurinėje mokykloje, jis jau darbavosi kardiochirurgijos reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje slaugytojo padėjėju, o vėliau baigė bendrosios praktikos studijas Vilniaus kolegijoje bei reanimacijos ir intensyvios terapijos specializacijos kursus.
Vis dėlto noras pažinti pasaulį, keliauti ir tobulėti skatino dairytis platesnių galimybių – taip jaunas vyras susidomėjo „Centric Care Lietuva“ specializuotais norvegų kalbos kursais ir darbo Norvegijoje programa.
Šiandien Povilas – jau kelerius metus Norvegijos ligoninėse dirbantis profesionalas, sutikęs papasakoti apie savo pasirinkto karjeros posūkio iššūkius, privalumus ir kasdienybę.
– Buvote vienas jaunesnių pagal „Centric“ programą į Norvegiją dirbti išvykusių lietuvių slaugytojų. Kiek truko adaptacinis laikotarpis atsidūrus ne tik svetimoje šalyje, bet ir kiek kitokioje sveikatos priežiūros sistemoje?
– Taip, išties buvau vienas jaunesnių grupės dalyvių – turėjau tik apie 9 mėnesius darbo patirties kaip slaugytojas. Manau, kad esu gan lankstus ir prisitaikantis, bet, sakyčiau, adaptacija, arba šalies pažinimas, tebetrunka iki šiol: visada bus ko išmokti ir ką sužinoti tiek apie Norvegijos kultūrą, tiek apie pačius norvegus.
Apskritai Norvegijoje nėra sunku adaptuotis: norvegai draugiški, tolerantiški ir paslaugūs žmonės. O jei esate drąsus ir atkaklus, tai neabejotinai padės greičiau integruotis naujoje šalyje. Juk viskas priklauso nuo tavęs paties: kiek įdėsi darbo, kiek stengsiesi, kiek bendrausi su kolegomis ir kaip labai norėsi prisitaikyti.
Išskirčiau kelis adaptacijos etapus. Pirmasis truko apie tris mėnesius – kol persilaužiau laisviau kalbėti norvegiškai, pradėjau daugiau bendrauti su kolegomis, pažinti jų kultūrą tiek darbo aplinkoje, tiek už jo ribų.
Antrasis lūžis įvyko kažkur po pusės metų gyvenimo Norvegijoje. Ir tai nenuostabu: kuo ilgiau būni ir dirbti kitoje šalyje, tuo geriau jautiesi, ir tuo lengviau. Per tą pusmetį teko padirbėti keliose skirtingose ligoninėse, sutikti daug įvairių žmonių – o tai labai padėjo greičiau adaptuotis.
Na, o paskutinis etapas tęsiasi iki šiol ir, spėju, niekada nesibaigs.
– Kokie buvo ryškiausi pokyčiai tarp darbo Lietuvoje ir darbo Norvegijoje?
– Pokyčių išties būta, nes Norvegijoje ir Lietuvoje veikia skirtingos sveikatos apsaugos sistemos. Pirmiausia į akis krito personalo bendravimas ir draugiškumas. Norvegijoje visi itin šiltai bendrauja – pradedant padėjėjais, baigiant vyr. gydytojais; dažnai net pietus valgome visi kartu. Kad ir kur beatvykčiau dirbti, su manim visada pasisveikina, noriai susipažįsta. Toks šiltas bendravimas išties malonus ir ypač svarbus pradžioje, kai esi naujokas tiek darbo vietoje, tiek pačioje šalyje.
Kitas akivaizdus skirtumas, kad norvegai darbo metu stengiasi kuo mažiau stresuoti, dirba iš lėto, ramiai. Norvegijoje vienam slaugytojui tenka mažiau pacientų nei Lietuvoje, todėl ir darbas yra labiau sutelktas, be skubos ir iš jos kylančio streso.
O pats ryškiausias pokytis yra tai, kad Norvegijos sveikatos sistema pirmiausia orientuota į patį žmogų, jo poreikius, ir tik tada į gydymą. Tai reiškia, kad visada atsižvelgiama į ligonio nuomonę, su juo kalbamasi apie gydymą, aptariamas slaugos planas, tolimesni gydymo planai. Taip siekiama ligoniams suteikti kuo daugiau komforto ir palengvinti gijimo procesą.
– Darbo krūvis ir intensyvumas: ar yra galimybių jaunam žmogui čia dirbti, užsidirbti ir tuomet keliauti – kaip apskritai sekasi derinti darbą ir laisvalaikį?
– Darbo, žinoma, užtenka ir jo visada yra. Dirbu per „Centric Care“, dažniausiai pilnu etatu ir dar turiu galimybę gauti papildomų pamainų, vadinasi, galiu daugiau užsidirbti ir susitaupyti.
Jau metus laiko dirbu toje pačioje ligoninėje, tad galiu pats pasirinkti tinkamiausius darbo grafikus. Žinoma, negaliu rinktis pamainų ar tikslių dienų, kuriomis norėčiau dirbti, bet esu laisvas rinktis laikotarpius. Tarkime, šiemet noriu turėti daugiau laisvų dienų ir daugiau keliauti bei pabūti Lietuvoje, tad pasiėmiau laisvą sausio mėnesį, laisvą savaitę kovo pabaigoje, 3 savaites gegužės mėnesį, pusantro mėnesio vasarą ir laisvas paskutines gruodžio savaites. Negana to, panorėjus pasiimti konkrečią laisvą dieną, pakanka apie tai iš anksto perspėti skyriaus vadovą. Dirbdamas Lietuvoje tokios galimybės tikrai neturėčiau.
– Ar įsivaizduojate save čia gyvenantį ir po dešimtmečio, o gal svarstote grįžti į Lietuvą ar persikelti į kitas šalis?
– Kol kas rimtai nesvarstau, kur norėčiau apsistoti visam laikui ir kur būsiu po 10 metų, bet Norvegija man tikrai labai patinka. Čia jaučiuosi saugus, galiu keliauti, grožėtis nepaprasta gamta, turiu nuolat tobulėti ir mokytis, o tai man labai patinka.
Be abejonės, jaučiu trauką ir Lietuvai: čia užaugau, čia man visada bus gera sugrįžti, čia likę mano draugai, tėvai, brolis su šeima, kurių visada labai pasiilgstu ir kuriuos stengiuosi kuo dažniau lankyti.
Kita vertus, visada smagu išbandyti kažką naujo, tad kažkada ateityje neatmetu galimybės išmokti naują kalbą ir išbandyti save kitoje šalyje.
Keliauti, išmokti, pažinti
Jau penkerius metus „Centric Care Lietuva“ vykdo specializuotus norvegų kalbos kursus, kuriuos baigę lietuvių slaugos specialistai pasinaudoja galimybe išmokti kalbą ir padirbėti Norvegijoje.
„Vieniems tai – naujos karjeros galimybės, kitiems – neįkainojama patirtis ir būdas turtinti savo žinių bagažą. Programa pritraukia ir nemažai jaunų žmonių, tokių kaip Povilas, kuriuos į priekį veda smalsumas, noras pažinti kitas šalis, kultūras, galimybė ne tik užsidirbti, bet ir pakeliauti,“ – sako „Centric Care Lietuva“ personalo vadovė Liudmila Gerasimova.
„Centric Care Lietuva“ vykdo slaugytojų atrankas, organizuoja specializuotus norvegų kalbos kursus slaugytojams, o išlaikę egzaminą, slaugytojai sudaro norvegišką darbo sutartį darbui slaugos namuose ar ligoninėse Norvegijoje, kur yra užtikrinamas norvegiškas darbo atlygis ir visos norvegiškos socialinės garantijos.
