Ilgai brandinta idėja tapo pirmuoju kvietiniu alumi bravoro istorijoje
„Balta pinta“ – pirmasis kvietinis alus „Volfas Engelman“ istorijoje, siekiančioje dar XIX amžiaus vidurį. Tačiau šio gėrimo sėkme neabejojama. Juk jis sukurtas ilgai brandinus tokią idėją ir stebint rinkos tendencijas bei vartotojų lūkesčius.
Kurdami naująjį produktą, bravoro aludariai nemažai konsultavosi su Miuncheno technologijos universiteto aludarystės meistrais, mat kvietinio alaus gamybos technologija kur kas sudėtingesnė nei įprasto miežinio. Be to, čia pasitelktos ne tik žinios ir patirtis, bet ir ypatinga nuojauta, kuria garsėja pripažinti aludarystės meistrai.
„Balta pinta“ yra Hefeweizen kategorijos kvietinis alus, puikus klasikinės bavariškosios gamybos tradicijos pavyzdys, nors jis ir išskirtinai mūsų kūrybos rezultatas. Vokiečiai pateikė esminę bendrą informaciją apie tai, kas šiandien jau atrasta ir svarbu gero kvietinio alaus gamybai. O mes turėjome atsirinkti, kas tinka, kad savo sąlygomis sukurtume unikalią, tik mūsiškei technologijai tinkančią receptūrą ir nustebintume mūsų šalies alaus mėgėją“, – pasakoja vyr. aludaris Petras. Ir tik vėliau užsimena ir pats turėjęs galimybę pajusti tikrąją Bavarijos dvasią, kuomet metus studijavo profesionalių aludarių kalvėje – „Doemens“ akademijoje Miunchene.
Pirmoji – vos 30 litrų – naujojo kvietinio alaus bandomoji partija buvo išvirta daugiau nei prieš metus nedideliame universiteto bravore Vėliau bandyta dar ne kartą, kol galiausiai naujojo produkto kokybė pateisino lūkescius.
Pagal Lietuvos alaus reglamentą kvietiniame aluje kviečių salyklo turi būti ne mažiau kaip 40 procentų. „Baltoje pintoje“ jo dedama daugiau nei 60 procentų, o likusią dalį sudaro miežių salyklas, lengvą kartumą suteikia apyniai. „Volfas Engelman“ kvietinis gaminamas dvigubos fermentacijos būdu: pagrindinei fermentacijai naudojamos aukštutinio rauginimo mielės, brandinimui – žemutinio rauginimo. Specialios, tik šiam alui gaminti naudojamos mielės, subtiliai papildo aromatų puokštę išraiškingais gvazdikėlių ir vaisių kvapais. Šis alus geriamas nefiltruotas, turtingas alaus mielių, todėl gerokai drumstas.
Bavariška tradicija lietuviškai
Pasidomėjus, kuo gi ypatinga toji bavariškoji tradicija ir kokios jos sąsajos su naujuoju alumi, pirmiausia reikėtų paminėti tai, jog bavarai vieninteliai Europoje nuo XVI amžiaus iki pat dabar išlaiko grynumo įstatymą. Šiais laikais pagal jį alaus gamybai leidžiama naudoti tik vandenį, salyklą, apynius ir alaus mieles. Ir jokių kitų priedų! Be to, dar 15 amžiuje kvietinį alų galėjo gaminti tik išskirtinai šią privilegiją gavę asmenys.
„Pastebiu, kad ir lietuviai mėgsta tą grynumą. Čia turbūt istoriškai taip susiklostė, kad į Lietuvą alus atėjo netiesiogiai – šumerai juk patys mums jo neatnešė, greičiausiai aludarystės tradicijos į mūsų kraštą per germanus atkeliavo, tad lietuvių ir bavarų skoniai labai panašūs“, – svarsto vyr. aludaris Petras.
„Baltos pintos“ gamybai taip pat pasirinktas bavariškas kviečių salyklas. Žaliava, pasirodo, turi ypatingą svarbą. Pasirenkant kviečius alaus gamybai, galioja ta pati taisyklė, kaip ir vynuogėms, gaminant vyną: dėl skirtingų dirvožemio ir klimato ypatybių net tos pačios rūšies skirtinguose regionuose užaugintų kviečių salyklas skleisis visiškai kitokiu alaus skoniu.
Be to, vyr. aludaris Petras pabrėžia, kad pirmasis bravoro „Baltos pintos“ kvietinis alus gimė ne spontaniškai, o gerai ištyrus vartotojo skonį. O šis šiandien – gana išlavintas. Dar daugiau – dabartinis vartotojas yra ieškantis. Jeigu anksčiau tokių vartotojų buvo vos keli procentai, kuo toliau, tuo labiau jų skaičius auga – jie kaskart labai atidžiai renkasi, bando, ragauja ir tiksliai žino, ko nori.
Puta kaip kepurė: ką ji sufleruoja apie alaus kokybę?
Žmonės neretai sako, kad putos žiedai, liekantys ant taurės ar bokalo, parodo tikrąją gėrimo kokybę. Kvietinio alaus standi puta geriausiai sufleruoja, kad visi gamybos procesai buvo kokybiški, o pats produktas yra išlaikęs visas vertingas sudedamąsias dalis. Tačiau tinkamai putai susidaryti svarbūs keli veiksniai.
Pirma, geriausiai kvietinio alaus skoninės savybės ir aromatas atsiskleidžia, supylus jį būtent į šiai rūšiai skirtą taurę – siaura apačia ir platėjančiu viršumi. Tokioje taurėje angliarūgštės burbuliukai išsiskiria iš lėto, saugodami alaus gaivumą ir suformuodami itin kompaktišką putą.
Antra, pasirodo, supilti kvietinį alų į taurę taip pat reikia išmanymo. Jei kito alaus butelį gali iškart, be jokių problemų, visą supilti į taurę, tai kvietinio alaus pylimas yra tam tikras ritualas. Pagal tradiciją tuščia taurė uždedama ant butelio, tada butelis su taure apverčiami, ir alus pilamas, po truputį keliant butelį aukštyn. Tinkamai įpylus, tiršta puta plačia juosta iškyla virš taurės briaunos – tarsi kepurė.
Taip pat rekomenduojama prieš patiekiant kvietinį alų, atvėsinti jį iki 8–10 laipsnių temperatūros, tuomet geriausiai atsiskleis jo savybės. Be to, patartina prieš naudojant taurę ją perskalauti vėsiu vandeniu (ypač karštą vasaros dieną).
Kvietinio alaus gėrimo kulminacija – susidaužti taurėmis džentelmeniškai
Artimoje kompanijoje yra įprasta prieš geriant alų susidaužti taurėmis ar bokalais. Beje, kvietinis alus ir čia primena savo unikalią prigimtį – daužiamasi ne įprastai taurės viršumi, o dugno krašteliu.
„Tikrai didžiuojamės pasiektu rezultatu – tikime, kad alaus mėgėjai įvertins šį kvietinį alų su temperamentinga puta. Apibūdinimas „temperamentinga“ – ne atsitiktinis. Dauždamiesi bet kaip, rizikuojate aptaškyti viską aplinkui. Mat dėl sudėtyje esančio didesnio angliarūgštės kiekio kvietinio alaus puta gali išlipti per kraštus. Bavariškoji tradicija moko džentelmeniškai pasveikinti kits kitą taurės dugneliu, kad baltos putos kepurė nenukristų“, – įspėja vyr. aludaris Petras.
Taigi, pristatydamas tikrąsias kvietinio alaus gėrimo tradicijas, „Volfas Engelman“ bravoras suteikė vartotojams galimybę atrasti turtingą lietuvių aludario sukurtą „Baltos pintos“ skonį.
