Kaip genetika nugalės badą
Kad ir kokie visagaliai mokslas ir technologijos būtų, jiems dar nepavyko sukurti žmogaus, kuris nenorėtų valgyti ir gerti. Matyt, nepavyks ir ateityje, todėl klausimai, ką ir kaip valgysime, nuolat kamuoja tiek politikus, tiek sociologus, genetikus bei futurologus. Ir nors daugelis išeičių ar problemų sprendimų lieka tik spėlionėmis bei fantazijomis, kai kurias išvadas galima daryti šiandien numatant, kaip atrodys mūsų maistas ateityje, taigi bent po šimto metų.
2050-aisiais mūsų planetoje gyvens devyni milijardai gyventojų, 2120-aisiais – apie 50 milijardų. Ir visi jie bus alkani.
Kol kas specialistai vieningai sutaria tik vienu klausimu – mūsų dietą labiausiai veikia ir veiks didėjantis Žemės gyventojų skaičius. Netgi šiandien, kai skaitote šį straipsnį, Žemėje atsiras dar vienas milijonas naujų ir alkanų burnyčių. 2050-aisiais mūsų planetoje gyvens devyni milijardai gyventojų, 2120-aisiais – apie 50 milijardų. Ir visi jie bus alkani.
Tačiau nebūtina iškart pulti į paniką. Žmonija yra pergyvenusi daug sudėtingesnių ir sunkesnių epochų nei šis visuotinės taikos ir gerovės periodas, juoba dar optimizuotas technologijų ir mokslo. Pavyzdžiui, tokio kaip genetika – viena galingiausių žmonijos priemonių kovojant su alkiu ar gresiančiu badu.
Genetikos reikšmė mitybai didėja kartu su žmonių skaičiumi. Ir būtent genetika užtikrina, kad maisto forma, spalva ar skonis gali išlikti tie patys, o štai turinys ir funkcionalumas kardinaliai pakisti. Šis mokslas kiekvienam mūsų padės suvokti, kokio būtent maisto mums reikia. Pripažinkite – vis dar nežinome, ką turime valgyti, ypač šiais laikais, kai nenutyla ginčai dėl maistingumo, spalvingumo, ingredientų, vartojimo dažnio ar kiekių. Ateities sprendimas – nutrigenomika – genetikos ir mitybos mokslo kombinacija, kurios pagrindu sukurtos aplikacijos išmaniuosiuose telefonuose kiekvienam iš mūsų pasakys, ką verta dėti į burną, o ko reikėtų vengti. Mūsų genetiniai kodai skirtingi, todėl ir mitybos planas reikalingas individualus.
Nes taip pat pripažinkite – kol kas vis dar iki galo nežinome, ką valgome. Ateities planuose – skaitmeniniai skeneriai, pranešiantys, iš ko sudarytas vienas ar kitas patiekalas, taigi ar jo ingredientai mums tinkami, ar ne.
Pagal maistinę vertę optimizuoti produktai bus genetiškai klasifikuojami ne tik kiekvienam individualiai, bet ir pagal demografines grupes. Manoma, kad jau po kelių dešimtmečių parduotuvių lentynos bus nukrautos funkcionaliais produktais, skirtais atskirai vyrams, moterims, vaikams ir senjorams (panašiai kaip dabar šunims, katėms, žuvytėms ir kanarėlėms). O 2100 metais, futurologų spėjimu, apskritai prarasime prigimtinę teisę rinktis, nes ne sau skirto maisto net negalėsime įsigyti – jo pasirinkimą reguliuos įstatymai, kaip dabar, pvz., alkoholio ar tabako gaminių įsigijimą. Maisto diktatūra? Tačiau sveikata bus ideali.
Šaldytuvas dietologas ir šakutė drausmintoja
Gyventi ilgai ir sveikai padės ir išmaniosios technologijos. Ligi šiol liaudies buvo sakoma: valgyk, kai alkanas, liaukis, kai sotus. Paprasta. Tačiau tokios išminties kūrėjai neturėjo išmaniųjų technologijų, kaip antai išmanioji šakutė „Hapifork“, garso signalu siūlanti valgyti lėčiau, nes greitas valgymas reiškia sutrikusį virškinimo procesą ir augantį svorį. Išmanioji lėkštė, šildanti arba atšaldanti maistą. Arba išmanusis šaldytuvas, neatsidarantis, kol šeimininkas nesulauks tinkamo laiko pasistiprinti. Taip pat neturėjo išmaniojo peilio, raikančio duoną pagal griežtai nustatytą šeimos narių skaičių. Arba „susinaikinančių“ stalo įrankių, žymiai sumažinsiančių atliekų utilizavimą. Arba įrankių, kuriuos suvalgysime desertui. Pasirinkimas mūsų – rinktis bus iš ko.
Tačiau išmaniosios technologijos ne vien draus, įspės ar baus. Kartu su molekuline gastronomija, chemija ir fizika jos bus ištikimos kiekvieno virėjo pagalbininkės. Žodis „virėjo“ šiuo atveju panaudotas tik simboliškai. Maistą gamins robotai, 3D spausdintuvai bei kiti nauji virtuvės reikmenys. Pvz., 3D krosnyje bus galima greitai iškepti picą (žinoma, jei ši jums leidžiama), kuriai ingredientus parinks išmaniosios svarstyklės, automatiškai juos atrenkančios iš išmaniojo šaldytuvo. Jums liks tik šiek tiek palaukti fotelyje su klasikinės lietuvių literatūros tomeliu rankose...
Žinoma, kalbame apie ekonomiškai išsivysčiusią visuomenę, kurios potencialas ir veikiantys įstatymai gali užtikrinti nenutrūkstamą maisto tiekimą ir pasirinkimą, o ką jau kalbėti apie tokias brangias technologijas kaip 3D spausdintuvai.
Maistas, nepanašus į maistą
Kiek kitaip padėtis atrodys vadinamajame Trečiajame pasaulyje. Ten gyvens dauguma žmonių. Ir maistas ten bus monotoniškas, nes turės tik vieną paskirtį – padėti išgyventi. Taip kaip šiandien astronautų paketai su energiniais batonėliais, sausainiais ar džiovintais vaisiais padeda išgyventi kosmose – tokie koncentratų paketai ateityje padės išmaitinti ir gausėjančius Žemės gyventojus. Žinoma, toks maistas neatrodys skaniai, tačiau jo maistingumas bus maksimalus, o valgytojai greitai pajus sotumo jausmą.
Egzistuoja teorija, kad ateityje visi žmonės taps vegetarais arba veganais, nes pati nūdienos realybė diktuoja tokią baigtį. Mat vienas didžiausių jau dabar žmoniją kamuojančių iššūkių – mėsos problema. Ir kalba eina net ne apie jos kokybę. Galvijų mėsa iš esmės brangsta ir brangs dėl augančių gamybos sąnaudų. Juoba kad didėjant gyventojų skaičiui mėsos gamyba virs tikra ekonomine ir ekologine našta. Dabartinė mėsos industrija daro milžinišką neigiamą poveikį aplinkai. Kiekvienas gyvulys suvartoja daug vandens, kurio tiekimas dėl klimato kaitos tampa vis problemiškesnis. Antra, gyvuliai į atmosferą išleidžia dvigubai daugiau anglies dvideginio nei visi pasaulio automobiliai, lėktuvai ir traukiniai kartu sudėjus.
Griliaus sezonas prasideda, kodėl nepasikepus... tarakonų?
Bet jei mėsos vis tiek norisi... o ir baltymų reikia?
Kepsnių mėgėjams nevertėtų pulti į paniką. Specialistai turi iš pirmo žvilgsnio labai neskanią ir keistą išeitį ateičiai – vabzdžius.
Vabzdžiai kaip žmonių maistas minimi jau Biblijoje, jie valgyti ir senovės Romoje bei Graikijoje. Viduramžiais dėl besivystančios žemdirbystės Europa vabzdžių vis dėlto atsisakė, tačiau kaip maistas jie išliko menkiau žemdirbystės amatą įvaldžiusiuose Tolimuosiuose Rytuose ir Afrikoje – ir dabar juos vartoja apie du milijardai žmonių. Pasaulyje žinoma apie 1900 valgomų vabzdžių rūšių ir esama netgi vabzdžių mitybos mokslo šakos, vadinamos entomofagija, kuri gali pateikti elegantiškus argumentus už šio „maisto produkto“ vartojimą.
Auginti vabzdžius pigiau nei gyvulius, jie suvartoja nepalyginamai mažiau vandens, užima mažiau vietos (atsilaisvinusias gyvulių ganyklas galėtume užstatyti prekybos centrais ir Perkūnkiemio tipo daugiabučių kompleksais). Vabzdžiai yra maistingi, turi daugiau baltymų nei gyvulių mėsa (iš kilogramo pašarų, skirto vabzdžiams, pvz., svirpliams, pagaminama dvylika kartų daugiau baltymų nei iš kilogramo pašaro, skirto karvei) bei kitų naudingų medžiagų, tokių kaip geležis ar cinkas. Vabzdžių mėsa galima pakeisti netgi brangiuosius mėsos pakaitalus, tokius kaip sojų mėsa. Vabzdžiai atsparūs sausroms, juos galima auginti nuo gyvulių likusiomis atliekomis.
Žinoma, sunku įsivaizduoti save valgantį muses (tiesą sakant, musių valgyti ir nereikės, nes jos mokslininkų vertinamos kaip nuodingos žmogui) arba kabinantį šaukštu kažką panašaus į bulvių košę žinant, kad ji sumaišyta iš vikšrų. Tačiau ir kiti vabzdžiai mums, europiečiams, nekelia susižavėjimo ar apetito. Kodėl? Paprasčiausias paaiškinimas – jie mums tiesiog neįprasti. Tačiau kodėl valgyti žiogą turėtų būti bjauriau nei valgyti karvės mėsą? Juk negalvojame apie karvę, kai valgome kepsnį, ir nematome vištos, kai valgome Kijevo kotletą. Kitais žodžiais tariant, tai tik mūsų vaizduotės reikalas. Arba įvaizdžio. Afrikos ir Tolimųjų Rytų gyventojai jau daug amžių valgo vabzdžius ir nemato problemos. Vikšrai ir skėriai, vapsvos ir svirpliai – tai, kas mus džiugina kaip vaizdo ar garso objektai, kitose pasaulio šalyse keliauja tiesiai į skrandžius.
Aišku, egzistuoja dar viena gyvulių mėsos alternatyva – mėsa, auginama laboratorijose. Jos savikaina nuolat mažėja: 2013 metais kilogramas laboratorijoje išaugintos mėsos kainavo 325 tūkstančius dolerių, dabar – mažiau nei 50. Tačiau didžiausia tokios mėsos problema yra skonis, mat joje nebūna kraujo, riebalų ir sausgyslių. Kurti sintetinius šių medžiagų pakaitalus tiesiog nėra prasmės, nes jie neturi jokios maistinės vertės, nors ir sudaro mėsos skonio pagrindą. Išeitis? Jos atsisakyti.
Gardumynai senelio pelkėje
Kitas mūsų proanūkių laukiantis mums įprastų patiekalų pakaitalas – jūros žolės ir dumbliai. Skamba taip pat ne itin skaniai, nes jūros gėrybėmis esame įpratę laikyti tik gyvus organizmus. Tačiau dumbliuose ir, pvz., jūros kopūstuose yra visko, ko tik reikia žmogui, – vitaminų, mineralų ir antivėžinių elementų. Šiuo metu mokslui žinoma apie 10 tūkstančių vandens augalų, tačiau iš jų maisto gamybai kol kas naudojami tik pusantro šimto, likusieji laukia savo eilės. Dumbliai apskritai yra universalus produktas – tinka ne tik žmogui, bet ir gyvuliams šerti, iš jų gaminami biodegalai. Auginami vandenyje (o tai sutaupo žemės sąnaudų), jie neišvengiamai taps ateities maisto raciono dalimi.
Taigi zyziančios šakutės ir 3D keptuvės, įstatymo reglamentuojami genetiniai kodai ir beskonė mėsa, skėriai ir dumbliai – štai kas laukia mūsų proanūkių. Žinoma, jie bus sveikesni ir tvirtesni už mus, gal net jų užstalės bendravimas bus prasmingesnis ir smagesnis. Tačiau mes tebeturime tą unikalią žmogiškąją privilegiją – maisto ingredientų, formų, spalvų ir skonių gausa pademonstruoti savo kūrybiškumą. Nuo šlapime pūdytų islandiškų ryklių iki molekulinės gastronomijos „Michelin“ restoranuose – kol kas galime valgyti viską. Kada nors, po šimto metų, proanūkiai mus už tai galbūt smerks, stebėsis ar juoksis, tačiau bent jau būsime viską pabandę.
Daugiau žurnalo „Elektrolife“ straipsnių skaitykite www.elektrolife.lt.
