„Fakenews“ realybė leidžia išvengti klausimo, ar tai aktualu šiandien. Nors tarptautiniai tyrimai (pavyzdžiui, Bulgarijoje įsikūręs Atviros visuomenės institutas pagal skaičiuojamą „MediaLiteracyIndex“ Lietuvą priskiria antrai iš penkių šalių grupei) Lietuvos situaciją apibūdina kaip geresnę, nei vidutinę, tačiau nebūčiau toks didelis optimistas – Lietuvos centrinės valdžios dėmesys šiai tematikai dar nėra virtęs visuotiniais baziniais informacinio raštingumo ir kritinio mąstymo įgūdžiais.
Tad kaip atrodo kalbinė propaganda? Teorija skiria dešimtis skirtingų propagandos technikų rūšių, iš kurių galima išskirti bent keletą, itin dažnai naudojamų Lietuvos viešojoje erdvėje. Pakalbėkim apie 7 dažniausiai pasikartojančias.
Pirmoji – „whataboutism“. Klasikinis sovietinis pavyzdys yra „o pas jus (JAV) negrus muša“. Toks būdavo standartinis sovietinių piliečių atsakymas į oponentų kritiką, reiškiamą sovietiniam režimui. Šiandien Lietuvoje „o pas jus“ itin populiarus, nes leidžia intuityviai perkelti pokalbio dėmesio centrą į kitą problemą. Taip ne tik išvengiama pareigos diskutuoti apie iškeltą problemą, bet netgi pirmoji sumenkinama neva gerokai svarbesnės antros diskusijos ašies.
Antroji – „patikimas žmogus“. Autoritetai dažniausiai yra nepriklausomi žmonės, o juos įtikinti paremti kurią nors pusę nėra taip paprasta. Todėl kalbos dažnai galite išgirsti, jog kažkas remiasi „gyventojų skundais“, „mokslininkų tyrimais“, „patyrusiais specialistais“ ir dar kitokiais žmonėmis. Visų jų bendras požymis – dažniausiai jie anonimai, o tai atvejais, kai turi įvardintą tapatybę, dažnai kyla sunkumų ją patikrinti, nėra aiškių ir viešų dokumentų, tyrimų duomenų ar kitų įrodymų, patvirtinančių skelbiamą teiginį.
Trečioji – „pravardžiavimasis“. Daugelis žmonių neturi nei laiko, nei noro gilintis į detales, jiems gerokai paprasčiau pasinaudoti viena ar kita etikete, kuri apibendrina ir leidžia įvertinti per daug nesigilinant. „Idiotas“, „moksliukas“, „darželinukas“, „išnaudotojas“, „gandragalvis“, „pirmūnas“, „pedikas“ ir daugelis kitų apibendrintų kategorijų, kurias galime lengvai aptikti viešoje erdvėje. Kai kurios iš jų nesikeičia metų metus, kai kurios tiesiogiai susijusios su konkrečia situacija, kitos kinta, tačiau visos jos naudojamos tam, kad nereikėtų ilgo ir sudėtingio racionalaus aiškinimo, o pakaktų bendrinės etiketės, kuri iš karto suteiktų neigiamą (ar teigiamą) emociją.
Ketvirtoji – „mojavimas vėliava“. Dar viena klasikinė technika, kuri leidžia pasinaudoti minios psichologija ir sudaro galimybę lengvai sužadinti palaikymo ar atmetimo reakciją didelėje viešosios erdvės dalyje. „Kremliaus ranka“, „verslo konkurencingumas“, „socialinis saugumas“, „šeimos vertybės“, „patriotiškumas“ – tai tik keli pavyzdžiai, kai tokią vėliavą keliantys asmenys siekia greito ir pasąmonės impulsų lygyje atsirandančio noro palaikyti kalbančiojo poziciją. Ši technika struktūriškai panaši į „pravardžiavimąsi“, abi naudoja išankstinį įdirbį ir viešoje erdvėje įsitvirtinusius stereotipus, tačiau vėliavos atveju dažniau siekiama palaikymo kažkokiai pozicijai, kai pravardėmis dažniau formuojama neigiama nuostata apie kritikuojamą objektą.
Penktoji – „atpirkimo ožys“, „priešo įvardinimas“ ar „demonizavimas“. Tai skirtingo emocinio lygio technikos, paremtos takoskyra „mes-jie“. „Mes“, savaime suprantama, esame teisūs ir geri. O vat „jie“ – klysta ir yra niekšai. „Atpirkimo ožio“ atveju tiesiog įvardinama, kad kažkas yra kalčiausias (pavyzdžiui, verslininkai dėl mažų atlyginimų). Įvardinant priešą jau galima tikėtis stipresnės emocijos – pavyzdžiui, verslininkai taptų „gobšūs verslininkai“. O juos demonizuojant jau galima būtų išgirsti, kad tai „kraugeriai“ ir kitų stipresnių apibūdinimų.
Šeštoji – „kortų kaladė“. Sakoma, kad geriausiai įtikina melas, kuriame yra bent dalis tiesos. Šiuo principu ir paremta technika, kai maišomi ir skaitytojams pateikiami keli akivaizdžiai teisingi argumentai, tarp kurių įtraukiami ir tokie, kurie kritiškai mąstančiam asmeniui turėtų kelti abejonę. Pavyzdžiui, gera ir inovatyvi idėja gali greitai „nusodinama“, jeigu kartu būtų pristatomos ir tos idėjos autoriaus nesėkmės – jų neigiamas (faktais pagrįstas) emocinis fonas „užgožia“ naujos idėjos perspektyvas. Tokiu būdu psichologinė „kortų kaladė“ suveikia ir klausančio ar skaitančio racionalus mąstymas nesuveikia – ypač tais atvejais, kai argumentų kaladė įspūdinga, o abejonė dėl diskutuotinų teiginių nėra akivaizdi.
Septingoji – „nutylėjimas“. Tai dar viena populiariausių kalbinės propagandos technikų, kai rašantis ar kalbantis asmuo sąmoningai nutyli svarbias aplinkybes, todėl skaitant ar klausant gali susidaryti įspūdis, jog (a) kitų aplinkybių nėra; (b) jos nesvarbios ar neesminės; (c) jos priešingos ir palaiko atskleidžiamą dalį. Šios technikos pasekmė – perduodama informacija vertinama kaip išsami ir kaip pakankama išvadai padaryti. Nekilnojamojo turto burbulų epizodais tą galime stebėti pardavėjų lūpose – potencialūs pirkėjai girdi tik augimo prognozes, o visos rizikos lieka nepaminėtos. Daroma loginė klaida, neįvertinant, jog ateities perspektyvos gali būti ir netikėtai sprogęs kainų burbulas.
Ir tai tik keli pavyzdžiai, kuriuos matome kasdien. Nepatyrę ir nekritiškai vertindami gaunamą informaciją darome logines klaidas ir priimame klaidingus sprendimus, kurių galima būtų išvengti, jeigu … Bet apie tai Seminare-diskusijoje „Karas ir taika kalboje“, įvyksiančioje 2018 m. gegužės 31 d. 9 val. Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Plačiau apie renginį sužinoti bei registraciją galima sužinoti paspaudus čia.
Liutauras Ulevičius yra ryšių su visuomene konsultantas.
