Tai lyg sunkios pagirios po smagaus vakarėlio, lyg rogių tempimas į kalną po smagaus pasivažinėjimo, lyg alimentai po... Na, supratote – net karščiausias kulinarijos entuziastas ras milijardą priežasčių, kodėl ištuštinta lėkšte privalo užsiimti kažkas kitas. O nesąžiningas pasaulis seniausiai buvo nustatęs, kas yra tas vergas, kuris turi žengti į virtuvę po to, kai iš smagios atrakcijos ji virsta kankinimo kamera. Indų plovimu šimtmečiais užsiėmė žmonos, tarnaitės ar samdinės. Žodžiu, moterys.
Nenuostabu, kad galiausiai būtent moteris ir sukūrė mašiną, kuri visus nuo šios katorgos išvadavo. 1886 m. gruodžio 28 d. amerikietė Josephine Cochrane gavo patentą savo išradimui, laikui bėgant virtusiam šiuolaikine indų plovimo mašina.
Reikalingiausias niekam nereikalingas daiktas
1857 m. devyniolikmetė Josephine Garis ištekėjo už 27-erių Williamo Cochrano, kuris, grįžęs po nesėkmingo mėginimo praturtėti Kalifornijoje aukso karštligės metu, sėkmingai tai padarė tapęs prekeiviu gimtajame Shelbyville’yje (Ilinojaus valstija, JAV). 1870 m. jau demokratų politiko šeima persikraustė į prabangų dvarą, kur prasidėjo dažni baliai.
Ką tai turi bendra su indų plovimo mašina? Matote, baliukuose svečiams maistą Josephine tiekdavo antikvariniuose 1600 m. gamybos induose. Kai plovę lėkštes tarnai apdaužė jų kampus, šeimininkė įniršo ir šio darbo ėmėsi pati. Darbelis poniai taip nepatiko, kad vieną rytą muilu trindama puodelį hidraulikos inžinieriaus dukra ir garlaivio išradėjo Johno Fitcho anūkė nutarė – sukursiu indaplovę!
Taip su puodeliu rankoje nulėkė į biblioteką ir jau po pusvalandžio turėjo apytikslį tokio įrenginio brėžinį. Tačiau rimtai indų plovimo mašinos kūrimu J.Cochrane užsiėmė tik po 1883 m., kai nuo girtuoklysčių mirė jos vyras politikas, palikęs moteriškei daugybę skolų ir 1535 dolerius 59 centus grynais.
1886 m. gruodžio 28 d. J.Cochrane gavo patentą savo indų plovimo mašinai. Indai jos mašinoje turėjo būti įtvirtinti specialiuose laikikliuose ir plaunami vandens čiurkšle. Beje, tai pirmas kartas, kai patente buvo siūloma plauti indus vandens srove, o ne mechaniniu šepečiu. Šiuolaikinės indaplovės vis dar naudoja šį principą.
Deja, kai galiausiai po ilgų vargų ir nesutarimų su moters žinias niekinusiais mechanikais („Priversti vyrus padaryti tai, ką užsakiau, pavykdavo tik po to, kai jie pagamindavo taip, kaip patys įsivaizdavo, ir įsitikindavo, kad tai neveikia“, – vėliau prisiminė išradėja) buvo pagamintas pirmasis veikiantis modelis, paaiškėjo didžiausia bėda. Tos mašinos NIEKAM nereikėjo.
800 dolerių kainavusią mašiną ponios laikė beprasmiu daiktu, nes indų plovimo darbą puikiai atliko tarnai.
Naujam daiktui reikia naujo pasaulio
Josephine išradimą ir verslą išgelbėjo viešbučiai. Ten indų buvo daug, darbuotojų mažai ir ji sugebėjo parduoti kelias tokias mašinas žinomiems viešbučiams. Bet tikras proveržis įvyko 1893 m. Čikagoje Pasaulinės parodos metu. Moteris įkalbėjo kelis parodoje veikusius restoranus naudotis indų plovimo mašina, be to, veikiantis modelis stovėjo mašinų salėje ir gaminį pagaliau pastebėjo! Nuo tada verslas tik augo.
1912 m., jau būdama 73-ejų, Josephine Cochrane vis dar prekiavo savo indų plovimo mašinomis. Tik sulaukti išsvajoto laiko, kai jas visos ponios turės savo virtuvėse, jai taip ir nepavyko. Pavyko jos įkurtai kompanijai, kuri galiausiai virto „Whirlpool Corporation“.
Pasirodo, iki 1920 m. pasaulis buvo visiškai nepasirengęs indų plovimo mašinoms. Priežastis labai paprasta – tik tada namuose atsirado centrinė vandentiekio sistema, kuri tiekė vandenį ir į virtuvę. Pripažinkime, indų plovimo mašina, kuriai reikia tarno, kad atneštų kibirą vandens, ne itin praktiškas daiktas. Ypač, kai kainuoja tiek, kiek tarnui nesumoki per dvejus metus.
XX a. pradžioje vandentiekis atsirado – ir ką? Ar indų plovimo mašinų verslas suklestėjo?.. Pasirodo, irgi dar ne. Trukdė XX a. žmonijos noras save naikinti – kam rūpi indų plovimas, kai visi užsiėmę jų daužymu?
„1929 m. pristatėme pirmąją Europoje elektrinę indų plovimo mašiną. Ketinome pradėti serijinę gamybą, ji sužavėjo visus, bet... buvo pasmerkta nesėkmei. Ekonominė krizė, ištikusi po Pirmojo pasaulinio karo, taip nuskurdino žmones, kad jie nė neplanavo pirkti tokio daikto“, – sakė korporacijos „Miele“ produktų vadybininkas Neilas Pooley.
Vos pradėjus atsigauti nuo krizės prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir vėl visi daužė indus. Taip prisidaužė, kad net 1960 m., kai ta pati „Miele“ pristatė pirmąją automatinę indų plovimo mašiną, pirkėjai ja žavėjosi tik iš tolo. Mat kainavo ji tiek, kiek žmogus vidutiniškai uždirbdavo per metus.
Trečias pasaulio pokytis, labiausiai paskatinęs pirkti indų plovimo mašinas, – apie 1970 m. įvykęs moterų išėjimas į darbą. Ligi tol kurta laimingos namų šeimininkės vizija subliuško: vienas vyras nebepajėgė uždirbti tiek, kad patenkintų modernios šeimos poreikius, o moterys pajuto, kad nuo vyro priklausomos namų šeimininkės gyvenimas nėra jau tokia didi laimė.
Moterys grįžo į darbą, vyrams teko prisidėti prie indų plovimo ir staiga indaplovė tapo kur kas reikalingesniu daiktu negu iki tol. Taigi namų virtuvėse automatinė indaplovė tvirtai įsikūrė tik prieš kokius 40 metų.
Kelias švaryn
Nors pasaulis ir nebuvo pasirengęs indaplovėms, tai netrukdė išradėjams jas vis geriau pritaikyti pasauliui.
Jau pačioje XX a. pradžioje jie sukūrė šiuolaikinės indaplovės koncepciją – į laikiklius sudėti indai plaunami nukreipta vandens čiurkšle. Išradėjas Bickas pirmasis savo mašinoje įrengė propelerio formos mentę su purkštukais, kuri sukdamasi kur kas geriau plovė indus. Dauguma dabartinių indaplovių veikia labai panašiu principu.
1924 m. karo inžinierius chemikas Williamas Howardas Livensas sukūrė pirmąją pakankamai mažą indų plovimo mašiną, į ją indai buvo dedami lyg į spintelę, atidarius dureles priekyje. Žodžiu, tokią, kokią perkame dabar.
1940 m. atsirado indaplovės, kurios indus jau ir džiovino. Na, o apie 1950-uosius chemijos pramonė pagaliau užsiėmė nebe karais ir sukūrė paskutinį, bet būtiną akcentą – tinkamas plovimo priemones.
Dabar apie tokią smulkmeną net nepagalvotume. Tačiau kol nebuvo efektyvių, be trynimo riebalus tirpdančių ir puikiai nusiplaunančių plovimo priemonių, mašina tiesiog negalėjo visiškai pakeisti rankų darbo.
Apie 1970 m. jau buvo parduodamos besisukančiomis vandens čiurkšlėmis plaunančios, efektyviai džiovinančios, kompaktiškos automatinės indų plovimo mašinos. Ką gi dar čia galima patobulinti?
Ateities technologijos švaresnei lėkštei
Praleisime prisvilintų puodų iškankintas praeities indaploves ir žvilgtelėkime, kokių naujovių galime įsigyti dabar ir ką gausime visai netrukus.
Dar 2014 m. „Samsung“ pristatė „vandens sienos“ plovimo technologiją. Tokioje indaplovėje nebėra įprasto „propelerio“ su purkštukais – vandens čiurkšles reguliuoja mašinos apačioje slankiojant sienelė, kuri užtikrina, kad į ją atsimušęs purškiamas vanduo pasiektų visus sudėtų indų kampelius. Be to, galima reguliuoti vandens slėgį ir nustatyti, kad stipriau būtų plaunami indai kurioje nors vienoje indaplovės pusėje.
Kita Pietų Korėjos kompanija „LG“ parodoje CES 2017 pristatė indaploves, kuriose įdiegta nauja „Quad Wash“ technologija. Čia įrengti keturi keturių menčių purkštukų „propeleriai“, o du iš jų ne tik sukasi, bet ir juda pirmyn bei atgal. Taip vėlgi gerinamas indų apiplovimas, ir darbą ši mašina atlieka greičiau už senesnius modelius.
Naujose „Bosch“ indų plovimo mašinose veikia unikali džiovinimo technologija „Zeolite“. Kompanija į savo indaploves deda medžiagą, kurios pavadinimas skamba lyg iš filmų apie Supermeną. Ceolitas – išties unikalių savybių turintis mineralas. Patalpinti į specialų konteinerį indaplovėje jo kristalai džiovinimo ciklo metu sugeria drėgmę išskirdami daug šilumos. Taip indai nusausinami labai greitai ir beveik be elektros sąnaudų. Visai šaunu ir tai, kad to ceolito niekada nereikia liesti ar keisti, nes jis nesusidėvi.
JAV gamintoja „KitchenAid“ ėmėsi itin neįprastos tos šalies gamintojams misijos – taupyti vandenį ir energiją. Indaplovėse pradėjo diegti „AquaSense“ technologiją – mašina neišpila paskutiniam skalavimui naudoto vandens, o panaudoja jį kito plovimo metu pirminiam užmerkimui. Taip jo sueikvojama net trečdaliu mažiau.
Europiečiai vis dažniau ieško vartotojų kasdienybę lengvinančių sprendimų, o jų pastangos įvertinamos tarptautiniu mastu. Šiemet „Electrolux“ sužibėjo prestižiniuose „iF Design Award“ apdovanojimuose. Naujoji indaplovė „ComfortLift“ įvertinta buitinės technikos kategorijoje ne tik už modernų dizainą, bet ir už funkcionalumą – nuo šiol norint sudėti ar išimti indus nereikia net pasilenkti, unikalus mechanizmas leidžia patogiai pakelti apatinį stalčių savęs link. O „Miele“ dar 2014 m. gavo apdovanojimą už savo „Knock2open“ sistemą – indų plovimo mašinos durelės atsidaro pabeldus, tad nereikia rankenėlės. Ankštoje europiečio virtuvėje tai virsta visai pastebimu privalumu.
Aišku, kokie jau ten 2017 m. be išmaniųjų daiktų? Indų plovimo mašinos irgi neišsisuko nuo interneto. Štai Las Vegase (JAV) parodoje CES 2017 pristatyta išmanioji „Whirlpool“ indaplovė ne tik lengvai programuojama, ją ne tik galima valdyti iš bet kurios pasaulio vietos išmaniuoju telefonu. Ji netgi moka numatyti, kad jūsų indų plovimo tabletės ar druska netrukus baigsis, ir automatiškai užsakyti reikiamų priemonių interneto parduotuvėje „Amazon“. Sunku pasakyti, ar tai tikrai labai pradžiugins nuolaidų laukusį savininką, tačiau akivaizdžiai parodo, kiek toli pažengė indų plovimo technologijos. Be to, kalbant apie „Whirlpool“ būtina paminėti unikalią naujovę – papildomus purkštukus galinėje sienelėje, išplaunančius net kelias dienas su maisto likučiais stovėjusius pridžiūvusius indus. To neturi nė vienas kitas gamintojas. Taip pat „Whirlpool“ gali pasigirti unikalia „PowerDry“ sistema, kuri per valandą išplauna ir išdžiovina indus taip, kad indaplovės viduje nelieka net garų.
Atrodo, liko vienintelis šiuolaikinę indaplovę ir Josephine Cochrane kūrinį vienijantis dalykas – muilas. Ei, o juk galima ir be jo! Ultragarsas seniai naudojamas tam, kad nuo archeologų radinių, senovinių monetų ir įvairios sudėtingos įrangos nuvalytų apnašas. Dabar jau galima įsigyti ir virtuvei skirtų ultragarsu valančių mašinų.
Šį ir kitus žurnalo „Elektrolife“ straipsnius skaitykite www.elektrolife.lt.
