Orus gyvenimas – būtina laimingo gyvenimo sąlyga. Su tuo sutinka psichologai, sociologai, kitų mokslų apie žmogų atstovai.
Nors laimę suvokiame skirtingai, bet daugeliui į jos sąvoką telpa sveika ir graži šeima, sveikata, stabili materialinė gerovė, saugumo jausmas, išpuoselėti namai, kelionės po pasaulį. Maždaug tokį sėkmingo gyvenimo receptą pateikia ir vadinamieji „blizgieji“ žurnalai. Atsiverskime eilinį nors šiek tiek žinomo žmogaus interviu „apie gyvenimą“. Į banalų klausimą „Kas Jums svarbiausia gyvenime?“ daugelis atsakys maždaug tą patį: šeima, vaikai yra tai, dėl ko verta gyventi.
Iš esmės čia viskas "OK". Šeima ir vaikai iš tiesų yra vienas iš pačių svarbiausių, atraminių dalykų gyvenime. Pati brangiausia ir prasmingiausia investicija. Pastarasis žodis, vėlgi labai mėgstamas šiame kontekste įvairiausių kalbėtojų, nėra tikslus ir net žalingas – jei jau investicija, reiškia, turi būti pelninga. O tai, kad ir kaip būtų gaila, anaiptol išeina ne visada. Tada ir turime „nepateisinusius lūkesčių“ vaikus, gyvenime prasmės nebematančius tėvus ir pan. Todėl kalbant apie šeimą daug geriau čia būtų rinktis žodį „kūryba“. Taip, šeima, vaikai, apskritai, ryšys tarp žmonių yra nuolatinė kūryba, nuolatinis procesas, bet šįkart ne visai apie tai.
Sudaromas įspūdis, kad tik materialinė gerovė yra orumo pagrindas. Jos neturėdamas – neatitinki standarto, esi nevykėlis.
Grįžkime prie „oriai“. Stabiliai, oriai gyvenantis žmogus gali sau leisti tinkamai pasirūpinti savo ir šeimos sveikata, gali skirti laiko mėgstamai prasmingai veiklai, kūrybai (pačia plačiausia prasme). Pagaliau, turi laiko tobulėti, gilintis į naujas sritis, naujas žinias ir patirtis panaudoti bendruomeninei veiklai, tad kartu tobulėtų ir greta esantys žmonės. Kuo daugiau tokių žmonių bus, tuo bus geriau visuomenei.
Problemų kyla tada, kai žmonėms kalamas į galvą vienas vienintelis oraus ir sėkmingo gyvenimo receptas. Iš esmės jį sudaro tie patys minėti dalykai, tik išdėstyti kita prioritetų tvarka: pirmiausia – materialinė gerovė, po to – sveika ir graži šeima, išpuoselėti namai, kelionės. Sudaromas įspūdis, kad tik materialinė gerovė yra orumo pagrindas. Jos neturėdamas – neatitinki standarto, esi nevykėlis, ne toks vertingas, lyg ir „mažiau“ žmogus. Todėl vertas patyčių. Gaila, kad tokią nuostatą padeda įtvirtinti ir neatsakinga žiniasklaida. Joje skaitome „sėkmingo“ gyvenimo receptus. Nenori, kad iš tavęs būtų tyčiojamasi? Viskas tavo rankose, jei turi pinigų. Neturi draugų? Greičiausiai nesi pakankamai gražus, bet tau pasiruošusi padėti visa grožio industrija – kirpėjai, stilistai, vizažistai, parfumerijos ir kosmetikos kūrėjai. Tik mokėk, juk „aš to verta“ – negali neprisiminti klasika tapusios reklamos. Nepakankamai dailus kūnas? Jūsų paslaugoms – sporto klubai ir asmeniniai treneriai. Trūksta pasitikėjimo savimi? Jo suteiks stomatologo išbalinta šypsena.
Turintiesiems vaikų dar daugiau iššūkių. Viešoji nuomonė vaikams sako, kad jie „ne blogesni už kitus, todėl turi turėti viską, ką turi kiti“. Antai, jei naudojiesi senesnio modelio išmaniuoju, esi nieko vertas bendraamžių akyse. Ta pati viešoji nuomonė jums pasakys, kad jūs - ne koks „lūzeris“. Tad dirbate vis daugiau, darbe praleidžiate vis daugiau valandų. Žinoma, pavargstate, svajojate kur nors ištrūkti. Į pagalbą vėl paslaugiai ateis svajonių pardavėjai: vienas purkštelėjimas iš kvepiančio flakonėlio – ir persikeliate į saulėtą pakrantę ar medumi dūzgiančią nerūpestingą vasarą pas senelę. Dažniausiai per vėlai susigriebiame, kad už tą šimtą kitą eurų, per kurį laiką atiduotą už svajonę buteliuke, galėjome iš tiesų nulėkti prie tikros jūros ar į tikrą mišką su visa šeima.
Vis mažiau laiko ramiam pabendravimui namuose su artimaisiais, vis rečiau paklausiame ir dar rečiau išgirstame, kaip vaikams sekėsi mokykloje. Užuot kalbėjęsi su šeima, paskubomis prekybcentryje į vežimėlį įsimetame ne tik tiesiog duonos ar pieno, papildomą pakuotę paukštienos „šeimą vienijantiems pietums“, bet ir nereikalingą žvakidę ar staltiesę „namų jaukumui“. Tarsi laimę gautume tik vartodami.
„Tik vartojimas skatina ekonomikos augimą ir tam pasitarnauja kiekvienas, net pats mažiausias pirkinys, net tas, kurį parnešę namo nukišome į tolimiausią kampą“, – sako stambiųjų rinkos žaidėjų apmokami kalbėtojai.
Tuo metu amžinai dirbančiose šeimose, patikėjusiose, kad už pinigus galima nupirkti viską, auga vieniši, sužeisti vaikai.
Tuo metu amžinai dirbančiose šeimose, patikėjusiose, kad už pinigus galima nupirkti viską, auga vieniši, sužeisti vaikai. Jiems trūksta ne daiktų ar pinigų, o bendravimo, nuoširdžių pokalbių su tėvais, bent trumpų pasivaikščiojimų, išvykų su visa šeima. Nenuostabu, kad atsiradusi tuštuma užpildoma. Gatve, alkoholiu, narkotikais. Nuskambės ciniškai, bet ir čia į pagalbą ateis brangiai apmokamos klinikos. Bet ar tokia pagalba gali būti mūsų prioritetas?
Pirmiausia, gerokai anksčiau, būtų buvusi neįkainojama profesionali psichologų pagalba. Arba tiksliau – reikėjo pradėti gerokai anksčiau – kol tų vaikų tėvai dar nebuvo įtikėję, kad už pinigus galima nupirkti viską, ko tik panorėsi. Tėvams buvo galima laiku padėti mokytis tėvystės įgūdžių, tarpusavio bendravimo meno. Vaikams buvo galima padėti užtikrinant jų užimtumą, prieinamą papildomą lavinimąsi ir ugdymąsi tuo metu, kai dirba tėvai. Ypatingas dėmesys reikalingas ne tik didmiesčių vaikams, bet ir vaikams, gyvenantiems kaime. Dažnam iš jų papildomų lavinimo ir ugdymo būrelių lankymas ar muzikos mokykla yra sunkiai prieinami. Dėl to jie patiria didžiulę atskirtį.
Atskirtį šeimos patiria ir sveikatos srityje. Dėl pačios elementariausios priežasties – gydytojai toli, pas juos patekti sunku, didelės eilės, medikų trūksta. Ypač nukenčia vyresnio amžiaus, visą gyvenimą sunkiai dirbę, šeimų nariai. Ar, įvertinus visuomenės senėjimą, dalis elementarių sveikatos priežiūros paslaugų, prevencinių programų neturėtų tapti mobiliomis ir atvykti į namus? Vyresnio amžiaus žmonėms būtų pravarti ir prieinama pavežėjimo į sveikatos priežiūros įstaigą paslauga. Visa tai padėtų šeimoms geriau pasirūpinti savo nariais, derinti darbą ir pareigas šeimai.
Skatinkime ne vaistų vartojimą ir greitą problemos sprendimą, o sveiką gyvenimą.
Jei esame Valstybė – stipri, ori, mums turėtų rūpėti kiekvienas žmogus. Tad švieskime žmones, skatinkime ne vaistų vartojimą ir greitą problemos sprendimą, o sveiką gyvenimą, ne begalinį kaupimą ir turėjimą, o džiaugsmingą buvimą šeimoje, bendruomenėje, Valstybėje. Atsigręžkime į dalykus, kurių greitai ir už pinigus neįgysi, kuriuos reikia kurti ilgai ir nuolat.
Žinau, kad žodis „orus“ yra ypatingai mėgstamas įvairiausių politikų, rinkėjams žadančių orias pensijas, orų gyvenimą, orų minimalų atlygį ir t. t. ir pan. Tačiau paprastai po rinkimų iš „orus“ likdavo tik oras. Visi kartu padarykime, kad šį kartą taip neįvyktų.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kampanijos sąskaitos.