Vidurio Lietuvoje įsikūrusi Ukmergė. Vienas seniausių ir šiuo metu sparčiausiai tuštėjančių Lietuvos miestų. Nuo seno Ukmergėje veikia paštas. Laiškų šiandien žmonės beveik neberašo, bet paštininkas vis dar laukiamas.
Pašto arklius nukonkuravo geležinkelis
Nuo Jonavos pusės įsukę į Ukmergę stabtelime prie dailaus balto mūrinio dvarelio. Dabar čia – privati klinika, turistiniame žinyne pažymėta, kad tai buvusi Ukmergės pašto stotis. Pati didžiausia visoje buvusioje Kauno gubernijoje, didesnė net už Kauno. „Ši pašto stotis visoje Rusijoje buvo pavyzdinė“, – vietinėje spaudoje rašo muziejininkas Raimondas Ramanauskas.
Sakoma, kad XIX a. antroje pusėje Ukmergės pašto stotyje būdavo per šimtą arklių. Šalia nuosaikaus klasicistinio tipo statinio ėjo Sankt Peterburgo–Varšuvos pašto kelias. Laiškus gabenusiose karietose vos ne dažniau nei laiškai keliaudavo garbūs carinės Rusijos imperijos didžiūnai. Keliavo tol, kol atsirado geležinkelis. Atsiradus patogesnei transporto priemonei ir dėl to sumažėjus keleivių pašto karietose, sumenko ir arklių pašto stoties reikšmė. Galutinai arklių paštą pribaigė 1916-aisiais nutiestas siaurasis Ukmergės–Jonavos geležinkelis. Arklių pašto stotis virto tiesiog Ukmergės paštu.
Sovietmečiu Ukmergės paštas persikėlė į naujas patalpas. Šio istorinio objekto liudytojų istorijos knygose ieškoti nereikia. Juos vis dar galima sutikti Ukmergės gatvėse.
Žmonės keičiasi, paskui žmones – paštas
„Niekas neberašo, o būdavo ir iš Kauno, ir Panevėžio giminių gaudavom laiškų. Kaime krepšį paštininkas vos galėdavo panešti, o dabar – keli laikraščiai, skalbimo milteliai ir degtukai“, – pasakojo prie Ukmergės pašto sutikta Teresa.
Iš netolimo Žemaitkiemio į Ukmergę atvykusi moteris tąkart ne į paštą atskubėjo. „Turim vietinę Albinutę – ji ir paštas, ir parduotuvė. Kai reikia pagalbos – visad padės“, – mostelėdama ranka nuskuba moteris. Vietinis Ukmergės paštas – miestiečiams, kaimiečiams – vietinės albinutės, birutės ir danutės. Laiškininkas, šiandien užsukantis į namus, ne tik siuntas ar laikraščius pristato, bet ir mokesčius surenka, o kartais – gražiai paprašius – ir maisto iš parduotuvės nupirkęs atneša.
„Atėjo laikai, kai žmonės nustojo rašyti laiškus, kasmet jų beveik dešimtadaliu mažėja. Reikėjo rinktis ir ieškoti kitų veiklos nišų, kur galėtų žmonėms dar pasitarnauti paštas.
Būtiniausios kasdienės finansinės paslaugos yra antra pagal svarbumą pašto veikla. Laiškininko teikiamų paslaugų spektras irgi plečiasi, norim būti reikalingi žmonėms, todėl keičiamės kartu su žmonėmis ir jų poreikiais, nes tai – viena svarbiausių sąlygų išlikti ir būti reikalingiems“, – sako Lietuvos pašto tinklo direktorė Inga Dundulienė, kasdien prižiūrinti beveik 700 paštų ir mažų kaimo paštelių visoje Lietuvoje darbą.
750 metrų kelionės į modernų XXI amžių
Modernūs sprendimai, savarankiški klientai ir jų poreikiai, išpildyti lūkesčiai – nūdienos verslo raktažodžiai. Juos beria ir Lietuvos pašto vadovė, kalbėdama apie „naujos kartos paštą“ ir siuntų savitarnos terminalus, kuriuos beveik prieš septynerius metus Lietuvos paštas diegė, sekdamas Vakarų Europos šalių pavyzdžiu. Šiandien ši technologija tapo kasdieniškai įprasta. „Nenori į paštą, yra pašto automatas!“ – sako ukmergiškis Robertas. Vyras prisipažįsta, kad nėra modernus, todėl renkasi žmogų paštininką, bet jo anūkai iš Kinijos į pašto automatą siunčiasi pigesnes prekes.
Automatizuotą pašto robotą – siuntų savitarnos LP EXPRESS terminalą Ukmergėje nuo senosios XIX a. arklių pašto stoties skiria vos 750 metrų. Kelias nėra tolimas, bet ilgas. Trukęs daugiau nei 120 metų.
Iš pradžių žmonės prisibijojo pašto mašinų, bet dabar tai įprastas būdas išsiųsti ar atsiimti siuntą. Kad ir vidurnaktį – atsikeli ir išsiunti. Roberto anūkai jau apsieina be albinutės, birutės ir danutės pagalbos.
Į namus iškviečiamas laiškininkas
Vis dėlto paštas – žmonės, o žmonės keičiasi. Dar pernai Lietuvos paštas pranešė planuojantis naują veiklos modelį, kuris leistų visas pašto paslaugas suteikti namuose. Kitaip tariant, paštas – namuose. Patogus tiems, kas vyresnio amžiaus, ligoti ir sunkiai išeinantys iš savo namų. Paštas jiems vis dar reikalingas, tik, deja, ne visada pasiekiamas.
„Tam, kad nenutrūktų tradicinis pašto ryšys su žmogumi, nors jis ir vis rečiau varsto kaimelio pašto duris, ieškojome alternatyvų, kaip dar paprasčiau ir patogiau būtų galima pasinaudoti laiškininko paslaugomis. Laiškininkas vis dar yra laukiamas kiekvieno namuose.
Viliamės, kad galimybė jį išsikviesti telefonu į namus ar ten, kur žmogui patogu, taps reikšmingu pokyčiu ir pašto istorijoje, ir mažinant atokiau gyvenančių žmonių atskirtį“, – tvirtina Lietuvos pašto tinklo direktorė I. Dundulienė.
***
Ir vėl prie balto mūrnamio, kur kadais buvo keičiami Rusijos caro karietos arkliai. Ar šiandien buvusios Rusijos imperijos didžiūnai į Ukmergę beužsuktų?
