Prieš 30 metų tapome vieno svarbiausių XX a. istorinių įvykių liudininkais. Visame pasaulyje žmones prie televizorių ekranų prikaustė netikėti įvykiai – Rytų blokas sukilo tam, kad susigrąžintų savo laisvę ir pagaliau užkirstų kelią dešimtmečius trukusiai diktatūrai. Priespaudą kentę piliečiai išėjo į gatves, reikšdami norą išsivaduoti iš komunizmo. Ir jie laimėjo.
Čekoslovakai žvangino raktais, norėdami išvaikyti valdžią. Baltijos šalyse protestuojančių žmonių grandinė sujungė visų trijų šalių sostines. Milijonams žmonių, kovojantiems už laisvę, buvo grasinama įkalinimu, tremtimi ir mirtimi. Tik dėl 1989 m. įvykių šiandien esame laisvi balsuoti, protestuoti, reikšti savo mintis. Išreikšti save taip, kaip norime patys. Kovoti už tai, ką manome esant teisinga. Skaityti tai, ką norime, ir bendrauti su bendraminčiais.
Mano mylimas tėtis – jūreivis. Dar gyvenant sovietinėje santvarkoje, jis turėjo galimybę pamatyti pasaulį kitomis – laisvės kupinomis akimis ir palyginti tariamą „laisvę ir laimę“ Sovietų sąjungoje. Mano šeima suprato, kokie svarbūs įvykiai rutuliojosi to meto Tėvynėje. Didžiulis tikėjimas užgožė patyliukais rusenusią baimę širdyje, na, o jeigu nepavyks... Tikiu, visų lietuvių lūkestis buvo panašus ir tai leido laimėti prieš didžiausią to meto priešą – sovietinį totalitarizmą.
Lietuvos laisvė padovanojo 90-ųjų kartos vaikams naujas galimybes. Aš esu vienas tų vaikų ir jaučiu didžiulę pagarbą visiems, kurie stengėsi dėl Tėvynės nepriklausomybės. Esu laiminga galėdama laisvai kalbėti gimtąja kalba, dėkoju už galimybę garsiai reikšti savo nuomonę, kuri nebūtinai turi būti priimtina masėms, džiaugiuosi gyvendama šalyje, kurioje galiu būti savimi, galiu ne tik svajoti, bet ir kurti, būti įvertinta.
Po 30-ties metų atėjo laikas atsiminti tuos, kurie kovojo ir mirė už mūsų laisves. Nors 1989-ieji buvo komunizmo pabaiga, tačiau tai buvo daugelio metų kovos ir pasiaukojimo kulminacija. Tad metas švęsti tai, ką pasiekėme, pasipriešinę represijoms vardan savo identiteto ir laisvės.
Tačiau taip pat – pergalvoti ir atnaujinti vertybes, dėl kurių kovojome. Laisvė yra tarsi raumuo: jei jį treniruoji, jis stiprėja ir tampa pajėgus padaryti neįtikėtinus dalykus, bet jei jį užleisi, jis greit nusilps. Praėjo trys dešimtmečiai, tačiau 1989-ųjų įvykiai ir kovos šiandien yra ne mažiau aktualūs. Tam yra trys priežastys.
Pirma, mūsų sunkiai iškovotos laisvės – vėl pavojuje. Visame regione ir pasaulyje žurnalistai ir žiniasklaida susiduria su valdžios ir visuomenės spaudimu, žmonių teisė nesutikti su valdančiaisiais, agituoti už įsitikinimus ir už juos kovoti protestuojant pradedama riboti, taip pat susiduriame ir su naujais iššūkiais, kuriuos sukelia technologijos – žmonių elgsenos stebėjimas, duomenų rinkimas ir privatumas. Taip pat sparčiai daugėja ir melagingų naujienų bei netikrų faktų, tokiu būdu naikinant ne tik tiesos ir žinių sampratas, bet ir mūsų galimybes diskutuoti ir spręsti patiems. Nors priemonės ir kanalai nauji, pats konceptas puikiai pažįstamas tiems, kurie gyveno Sovietų Sąjungoje iki 1989-ųjų.
Antra, nors turėtume didžiuotis, kad kelios kartos užaugo laisvėje, susiduriame su rizika pamiršti praeitį ir jos svarbą. Negyvenusiems komunizmo laikais gana sunku suvokti, kad žmonės tais laikais negalėjo reikšti savo nuomonės, nes kiekvieno žodžio buvo klausomasi, jie gyveno baimėje, kad namuose apsilankys nelaukti svečiai, kad draugai ar pažįstami dings be žinios ir niekada nebegrįš. Taip, galime pasidžiaugti, kad jaunajai kartai nereikėjo kovoti už laisves, kurias turime šiandien, bet demokratijai išlaikyti reikia aktyvių žmonių – visų mūsų įsitraukimo, domėjimosi istorija ir kalbėjimo garsiai, kai kažkam gresia pavojus. Štai kodėl svarbu priminti jaunimui, už ką kovojome prieš 30 m., ir paskatinti juos elgtis taip pat, kad laisvę pažintų ir ateities kartos.
Trečia, tiems, kurie ir šiandien kovoja už įvairias laisves, svarbu parodyti, kad jie nėra vieni. Pasaulyje yra daug aktyvistų, kurie nesėdi rankų sudėję – jie viešina korupcijos ir melo atvejus bei gina silpnesnius. Tokiuose žmonėse gyva 1989-ųjų dvasia, tik šiandien jie kovoja su naujais – technologijų ir informacijos – iššūkiais, nors ir žino, kad iki pokyčių laukia ilgas kelias. Tad priminkime jiems, kad jie ne vieni.
1989-ieji milijonų žmonių gyvenimus pakeitė į gerąją pusę: sienos griuvo, komunizmas žlugo, viltis augo, tačiau tuo metu dar nebuvo išmaniųjų, kad būtų buvę galima lengvai viską užfiksuoti. Vis dėlto kai kurie mūsų prisimena tuos įvykius, tarsi jie būtų vykę vakar.
Šiemet lietuviai atkartojo Baltijos kelio grandinę, kurioje stovėjau ir aš su savo vaikais. Prieš trisdešimt metų Baltijos kelyje vos metukų sulaukęs dalyvavo mano vyras su savo tėvais. Tikiu, kad mūsų išgyvenimai suformuos teisingą pavyzdį apie šį istorinį tarpsnį mūsų vaikų širdyse.
Kad ir kiek mums metų – turime žinoti, suprasti, prisiminti ir švęsti tai, kas Europoje buvo atkovota 1989–ųjų žiemą, bei priimti faktą, kad kova už laisvę prieš 30 metų nesibaigė – ji turi tęstis kiekvieną dieną, kad įgytą laisvę galėtume išlaikyti.
Daugiau informacijos apie kampaniją: KeepFreedomUnlocked.org arba #KeepFreedomUnlocked soc. tinkluose
