Anksčiau valstybės siekė apriboti savo gyventojų judėjimą per vergiją ar baudžiavą, netinkamus įstatymus ir specialius „valkatavimo aktus“. Šiandien teisė laisvai judėti savo teritorijoje yra įtvirtinta 1948-ųjų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Daugelis iš mūsų mano, kad ši teisė yra savaime suprantama, nors ji yra gana nauja. Ir visgi šiandien žmonių judėjimas per tarptautines sienas yra griežtai kontroliuojamas ir reguliuojamas. Pasak sociologo Heino de Haaso, bendras tarptautinių migrantų skaičius išliko stabilus nuo pat 1960 metų: migruoja, gyvenamąją vietą keičia maždaug 3 % pasaulio populiacijos.
Tai gali pasirodyti neįtikėtina tokiame amžiuje, kai prekės, informacija ir žmonės gali judėti lengviau nei bet kada anksčiau, tačiau globalizacija yra labai nevienodas procesas. Nors migrantų dalis neišaugo, migracijos kilmė ir kryptis pasikeitė: De Haasas ir Mathiaso Czaika‘s tyrimai rodo, kad žmonės palieka daug didesnį skaičių šalių ir jų migracija nukreipta į daug mažesnį šalių skaičių nei bet kada anksčiau. Kitaip tariant, žmonės migruoja į tas vietas, kur koncentruojasi galia, turtai ir visuotinė gerovė. Europa, ypač Šiaurės Vakarų Europa, yra viena iš tų vietų.
Didžioji dalis Afrikos migrantų juda pačios Afrikos ribose. Dauguma (90 %) migruojančių į Europą čia atvyksta teisėtai. Tačiau turtingesnės šalys deda vis daugiau pastangų, kad nekviestų migrantų skaičius neprislėgtų jų pačių: 1990 m., remiantis geografo Reece‘o Joneso atliktais tyrimais, 15-oje valstybių sienos ar tvoros ties valstybės pasieniu buvo realios, o iki 2016 m. pradžios sienomis apsistatė beveik 70 šalių.
Tarptautinė teisė siekia apsaugoti pabėgėlius, leidžiant valstybėms išlaikyti savo sienų kontrolę. Tačiau „pabėgėlių“ statuso apibrėžimas yra politinis ir nuolat kovojama bei sprendžiama, kas nusipelnė ir kas ne atvykti į konkrečią svečią šalį. „Pabėgėlio“ terminas turi ir teisinę prasmę, nes juo apibūdinamas asmuo, kuris turi teisę gauti prieglobstį pagal tarptautinę teisę. Šnekamojoje kalboje žodžiu „pabėgėlis“ apibūdinamas asmuo, kuris pabėgo iš savo namų.
Pagal 1951 m. Pabėgėlių konvenciją, „pabėgėlis“ apibrėžiamas kaip asmuo, kuris išvyko iš savo šalies dėl „pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo konkrečiai socialinei grupei ar politinių pažiūrų“. Iš pradžių konvencija buvo taikoma tik europiečiams ir neapėmė visų, kurie bėgo iš karo zonos; tokia apsauga buvo sukurta tik po neseniai nepriklausomomis tapusių Afrikos valstybių spaudimo 1960 m. ir Lotynų Amerikos valstybių 1980-aisiais.
Žmonės, priversti bėgti iš savo namų dėl ekonominės krizės ar katastrofiškų klimato pokyčių, niekada nebuvo įtraukti į šią grupę. Net ir šiandien ši konvencija palieka teisę pačioms priimančioms valstybėms ją interpretuoti. Ji neįpareigoja konvenciją pasirašiusių šalių suteikti kam nors prieglobstį, tik apsvarstyti jų bylą, siekiant nedeportuoti jų iškart atgal į ten, kur jiems gresia pavojus.
21-ajame amžiuje siena suvokiama ne tik kaip linija žemėlapyje: tai tapo žmonių filtravimo simboliu. Dažnai prieglobsčio prašytojai patiria ypač sudėtingą ir dažnai smurtinę filtravimo sistemą. Kai jie kerta Europos sienas, jų judėjimas yra ribotas: jie yra užrakinti arba atskirti apylinkėse toli nuo miestų centrų – palapinių miesteliuose ar net šiuolaikiniuose pabėgėlių getuose. Jų teisė į darbą arba prieiga prie socialinės apsaugos yra nepripažįstama arba labai apribota.
Nors jų reikalavimai yra vertinami, apsvarstomi, dažnai procesas yra neskaidrus, priešiškas ir nenuoseklus, jie nuolat gyvena su grėsme, kad jų laisvės bet kuriuo metu gali būti suvaržytos. Kiekvienos valstybės kuriama sistema bando kiekvieną svetimšalį iš trečiųjų šalių priskirti kuriai nors grupei – pabėgėliams ar ekonominiams migrantams, legaliems ar nelegaliems, nusipelniusiems ar nepageidaujantiems. Šis priskyrimas ne visada atitinka imigrantų gyvenimo realybę. O jei tokia paini sistema sutrinka, tuomet žmonės gali likti įstrigę teisinėje ir moralinėje „pilkojoje zonoje“, kuri trunka daugelį mėnesių ar netgi keletą metų.
Taigi nėra taip paprasta neįsigilinus skirstyti žmones, vienam imigrantui ant kaktos užrašant, jog jis yra pabėgėlis, kitam – ekonominis migrantas.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Lietuvos identitetas – tautų mozaika“, kuris yra bendrai finansuojamas iš Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo 2014-2020 metų nacionalinės programos lėšų.
