Nekasdienė parodos erdvė – nekasdieniai ir rūpesčiai
Parodos kuratorė Sonata Šulcė pasakoja, jog meną bei dizainą norėjosi integruoti į kasdienį miesto gyvenimą. Todėl nuspręsta eksponatus demonstruoti vitrinose – apžiūrėti kolekcinių vertybių nereikia eiti vidun, viskas matoma iš lauko. Jos teigimu, dar pradinėje planavimo stadijoje tapo aišku, jog parodos įgyvendinimas taps nemenku iššūkiu ir teks spręsti nekasdienes problemas.
„Nusprendėme orientuotis į Laisvės alėją bei prie jos prisišliejusias gatveles. Pradėjome kalbėtis tiek su valstybinėmis įstaigomis, tiek su komercinių patalpų savininkais. Tačiau tokiose vietose didelio eksponatų saugumo užtikrinti neįmanoma, tad originalių muziejinių vertybių į vitrinas atgabenti galimybės nebuvo. Jog paroda nesusidarytų vien iš plakatų, teko pasiraitoti rankoves ir ieškoti eksponatų privačiose kolekcijose – taip radome kolekcionierių, kurie sutiko paskolinti netgi itin retų dizainerio Jono Prapuolenio baldų. O dalį eksponatų pavyko įsigyti tiesiog iš skelbimų“, – radiniais džiaugiasi kuratorė.
XX-ojo amžiaus dizaino etalonas – Jonas Prapuolenis
Kalbant apie Lietuvą ir dizainą neįmanoma nepaminėti vieno didžiausio XX-ojo amžiaus savo srities meistro – lietuvišku dizaino standartu tituluojamo Jono Prapuolenio. 1900 metais gimusio, art deco stiliaus įkvėpto kūrėjo baldai Europą stebino nuo tarpukario iki pat aštuntojo dešimtmečio. Įdomu tai, jog autorius baldus ne tik braižė popieriuje, bet viską gamino pats – jo brėžiniai masinės gamybos fabrikų nepasiekdavo ir kiekvienas darbas tapo unikaliu ir vienetiniu.
Daugelis krepšinio fanų galėtų įvardinti, jog 1937 metais Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pirmąkart iškovojo Europos čempionato aukso medalius, tačiau daug mažiau kam žinomas faktas, jog Jonas Prapuolenis būtent tais pačias metais pasaulinėje dizaino parodoje Paryžiuje irgi nuskynė aukso apdovanojimą.
„Jo kuriami baldai buvo beprotiškai geidžiami dėl daugelio aspektų – gaminiai nebuvo tiražuojami ir gaminami išskirtinai iš lietuviškos medienos, be to, pasižymėjo anksčiau nematytu braižu – menininkas meistriškai art deco stilių jungė su tautiškumo elementais. Jonas itin stengėsi parodyti, jog baldai nėra vien funkcionalumas – kvietė žvelgti į dizainą, kuris siunčia tam tikrą žinutę“, – menininko savybes vardijo S. Šulcė.
Parodos kuratorė bene didžiausiu parodos pasisekimu ir įvardino tai, jog pavyko gauti lietuviškos dizaino žvaigždės kurtų baldų, kuriuos įprastai galima pamatyti tik Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje.
Sovietmečiu ryškiai švietė ir moterys
Nusistovėjusią konservatyvią tų laikų nuomonę griovė itin didelio pripažinimo dėl savo kuriamų baldų meistriškumo sulaukusios Lygija Marija Stapulionienė bei Valerija Ema Cukermanienė. Nors L. M. Stapulionienė ir suprojektavo baldus VU rektoriaus kabinetui, Kongresų rūmams ir net keliems kabinetams Kremliuje, tačiau bene garsiausias jos darbas – poilsiui skirtas šezlongas, tiesiog taip ir vadinamas – Stapulionienės šezlongu.
„1959 metais sukurtas svetainės baldų komplektas, kuriame buvo ir minėta poilsio kėdė. Tais pačiais metais vykusioje respublikinėje baldų parodoje Maskvoje šis komplektas laimėjo skatinamąją premiją – tuomet Sovietų Sąjungoje tai buvo tikras proveržis, jog apdovanota buvo būtent moteris. O buvo tikrai už ką – L. M. Stapulionienė kruopščiai atliko ir pati prižiūrėjo visus gamybos procesus – rūpinosi tiek dizainu, tiek funkcionalumu, visai tai perteikdama itin dailiomis užapvalintomis detalėmis“, – kūrėjos kruopštumą pabrėžė organizatorė.
Prie to, jog keistųsi sovietmečio gyventojo skonis bei iš buities dingtų skurdūs pokariniai baldai, padėkoti turėtume ir Valerijai Emai Cukermanienei. 1964 ši dizainerė sukūrė didelio susidomėjimo sulaukusį baldų komplektą „Ąžuolas“, kurio fotelis, prieš beveik šešis dešimtmečius gamintas Vilniaus baldų kombinate, šiais laikais tapo itin kolekcionierių trokštama vertybe.
„V. E. Cukermanienė savo meistryste itin daug prisidėjo, jog keistųsi tuometinio žmogaus požiūris į dizainą. Jos baldų pavyzdžiai atsiranda knygose, dizaino apžvalgose, parodų kataloguose – autorės darbai pristatomi ne tik visoje Sovietų Sąjungoje, bet ir tarptautinėse parodose Vokietijoje, Graikijoje ir net Indijoje.“
„Švyturys nealkoholinis“ ir toliau kvies iš arčiau susipažinti su „Kaunas 2022“ scenoje pasirodysiančiais ryškiausiais kultūros švyturiais. Norintiems iš arčiau apžiūrėti ne tik minėtus eksponatus, bet ir kitus, tikrai daugeliui atpažįstamus gaminius – televizorių „Šilelis“ ar dulkių siurblį „Saturnas“ – parodos sumanytojai kviečia apsilankyti Kauno Laisvės alėjoje ir jos prieigose iki pat spalio. Detalų šių eksponatų sąrašą bei kitas parodas rasite „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ organizatorių svetainėje.
