Žinoma, čia pat vietoje prisimename, kad prieš tapdamas Rytų Europos studijų centro direktoriumi, Linas dirbo žiniasklaidoje, taip pat Užsienio reikalų ministerijoje, vadovavo įvairiems tarptautiniams projektams, yra publikavęs straipsnius CNN, The Moscow Times, kituose Vakarų Europos valstybių žiniasklaidos priemonėse, tad kalbamės su Linu apie valstybės skaidrumo klausimus ir tarptautiniame kontekste.
Linai, esate jaunosios kartos atstovas, tad natūralu, kad korupcijos tema jums nėra tiek artima, kad kalbėtumėte apie tiesioginę asmeninę patirtį. Dauguma 25-35 m. amžiaus jaunųjų profesionalų Lietuvoje, matyt, jau nėra turėję tiesioginių korupcinių patirčių. Ir vis dėlto, ar savo gyvenime esate susidūręs su korupcija?
Neabejotinai esu, tačiau daugiau netiesiogiai. Mano tėtis ilgus metus dirbo policijoje, tad jis tikrai daug papasakodavo, kaip mūsų šalyje keitėsi požiūris į korupciją nuo nepriklausomybės atkūrimo.
Dar atrodo palyginti neseniai duoti tam tikrą sumą pinigų tave sustabdžiusiam patruliui daugeliui atrodė norma. Bet jau man pasiekus pilnametystę tapo aišku, kad tokios situacijos neturi būti toleruojamos
Šiandien Lietuvoje jau viešai sutariama, kad kyšis kelių policininkui yra nusikalstama veikla. Būtent ta greita kaita man įstrigo labiausiai ir leidžia suprasti, kad bent kai kuriose srityse požiūrio transformacija gali įvykti sklandžiai.
O nuo to viskas ir prasideda – dabar policija patenka tarp tų institucijų, kuriomis visuomenė pasitiki labiausiai. Lietuvos Respublika tikrai žengia į priekį. Turėdamas galimybę nemažai pakeliauti, dažnai pastebiu, kaip smarkiai atsilieka tokios šalys, kaip Ukraina ar Moldova. Kelyje sustabdę patruliai ten vis dar dažniau kalbės ne apie viršytą greitį, bet apie pinigų sumą, kurią sumokėjęs būsi paleistas.
Tada ir pajauti, kad atvažiavai iš pažengusios šalies, į kitą, kuri dar turi gerokai vytis. Žinoma, ir patys tikrai turime kur stiebtis, bet korupcijos tyrimų statistika patvirtina pažangą.
Korupcijos suvokimo indeksas, kuris nustatomas remiantis verslo atstovų apklausomis ir kitais ekspertiniais tyrimais, parodo kiek šalyje suvokiama valstybės bei savivaldybių tarnautojų ir politikų korupcija. Lietuva šiame indekse 2016 m. užėmė 38 vietą iš 176 pasaulio valstybių, Gruzija – 44, Baltarusija – 79, Moldova – 123, o Ukraina – 131 vietą.
Tuo tarpu visuomenės nuomonės tyrimai rodo – Lietuvoje tik 35% piliečių mano, kad korupcija priklauso nuo pačių žmonių, nuo asmeninio kiekvieno mūsų apsisprendimo būti pilietiškais. Kodėl, Jūsų nuomone, dauguma vis dar įsitikinę, jog su korupcija turi kovoti institucijos, valdžia, o ne kiekvienas pilietis?
Tą patį atsakymą girdime daugelyje situacijų, tik klausimai skiriasi. Kai kas tebemano, kad gera valdžiai reiškia stiprų lyderį, kuris imsis viską sutvarkyti, neatsižvelgdamas į jokias kliūtis, netgi teisinį reguliavimą ar pan.
Akivaizdu, kad tai bent iš dalies sovietinio laikotarpio palikimas, kuomet viską kontroliavo nerinkta valdžia, nuo kurios visi buvo priklausomi; tokiu atveju žmonės neprisiima atsakomybės, nevertina savo veiksmų, o mieliau prisitaiko prie jiems diktuojamų nurodymų.
Manau, kad su tuo kovoti galima tik pasitelkiant švietimą. Vaikus būtina supažindinti su šia problema kuo anksčiau, dar vidurinėse mokyklose vystant įvairius edukacinius projektus.
Tarp kitko, esu dalyvavęs keliuose projektuose, kuomet moksleiviams buvo kuriamos tipinės situacijos ir jie turėjo pasirinkti tinkamą sprendimą. Kai vaikams tenka įsijausti į tam tikrus vaidmenis, tai labai paveiku, jie žymiai lengviau supranta, koks elgesys yra deramas, o koks – ne, kas teisėta, o kas – ne. Tai jiems daro įspūdį, paveikia. Manau, kad vyresniame amžiuje yra žymiai sunkiau pakeisti nusistovėjusią mąstyseną.
Be to, kiek mačiau tyrimų, Lietuvoje daugelis korupciją suvokia tik per kyšio prizmę. Kyšis yra korupcija, o visos kitos rūšys – protegavimas, nepotizmas, žiniasklaidos sąlygojimas ir kt. – jau nebe. Klaidingas, per siauras korupcijos suvokimas ir žinių stoka taip pat neleidžia efektyviau kovoti su šia problema.
Dėl tos pačios informacijos stokos, taip pat vienakryptės komunikacijos, kuomet žiniasklaida skelbia tik apie nusikaltimus, visuomenė nepastebi teigiamų pokyčių. Ypatingai vyresnio amžiaus žmonės linkę sakyti, kad „viskas kaip buvo blogai, taip ir liko“. Nors iš tikrųjų Lietuva Europos kontekste pagal korupcijos suvokimo indeksą yra stipri vidutiniokė – esame 16-oje vietoje iš 28 valstybių.
O ar teko artimiau bendrauti su jaunosios kartos atstovais Rytų Europoje? Kaip sparčiai ir ar keičiasi jaunimo nuostatos Ukrainoje, Gruzijoje? Juk dėl globalizacijos, interneto sklaidos šiandien visi puikiai informuoti, žino, kas vyksta Vakaruose, o kas – Rytuose?...
Sakyčiau keičiasi, bet lėtai. Galimybė keliauti, mokytis svetur, visa tai skatina suvokimą, kad nuo kiekvieno asmens, jo paties veiksmų tiesiogiai priklauso, kur toliau žengs valstybė. Nesvarbu, ar būsi politikas, ar valstybės tarnautojas, ar eilinis moksleivis. Stiprėja suvokimas, kad norint matyti savo šalį einančia Europiniu keliu, būtina pradėti nuo savęs.
Žinoma, vis dar gaju manyti: „Sutinku elgtis sąžiningai, bet ateis kitas, kuris elgsis neskaidriai ir apeidamas taisykles įgaus pranašumą. Tad ar verta man būti sąžiningu?“ Nepaisant to, demokratinės valstybes kuria jų pačių piliečiai, jų pačių elgesys, jų pačių iniciatyvos. Jei tą suvoksime, daug problemų išsispręs savaime.
Kasdien bendraujate su studentais, kaip vertinate jų pasaulėjautą Lietuvoje? Ar gimusiųjų artėjant tūkstantmečių sandūrai pasaulėžiūra jau skiriasi nuo jūsų ar gimusiųjų dar sovietiniais laikais?
Žinoma, man, jaunosios kartos atstovui, norisi tikėtis, jog situacija gerėja. Bet drastiškai brėžti ribą „čia prasideda naujoji karta ir ji masto visiškai kitaip“ negalėčiau. Kartų skirtumai vis tiek gerokai susimaišo. O tokioms problemoms kaip korupcija suvokti, išnaikinti nusistovėjusias ydingas praktikas reikia daug laiko. Ir mūsų šalyje situacija gerėja, tačiau reikia dar didesnio proveržio.
Iš tiesų, dalis jaunimo yra aktyvūs, žingeidūs, nebijantys imtis iniciatyvos, tačiau kita dalis – pakankamai apatiška. Jie apskritai nėra linkę savęs tapatinti su jokiais valstybėje vykstančiais procesais, politika, nes tai jiems nesvarbu, neįdomu. Tą matome ir menkame balsavimo aktyvume – į rinkimus ateina tik apie trečdalis jaunimo. Ir nors šis skaičius auga, akivaizdu, kad dar turime kur tobulėti.
Jie menkai tegalvoja apie valstybę ir elgiasi taip, kaip geriausia ir naudingiausia tam tikroje situacijoje. Tokios apatijos yra daug ir, manau, viena priežasčių – didelė dalis mūsų jaunimo nesieja savo ateities su Lietuva ir dalis jų tai daro nuo pakankamai jauno amžiaus. Kai kurie tyrimai rodo, jog nemažai vyresniųjų klasių moksleivių planuoja iškart po mokyklos baigimo išvykti. Tai stebina, nes net nebandoma pamėginti savo laimės susikurti čia.
O ar tai nėra bendra tendencija Vakarų civilizacijoje – pirmiausiai karjera, savo interesai, o valstybė ir pilietinė visuomenė palauks? Juk net tokių pavyzdinių, seniai skaidrumu besivadovaujančių valstybių, kaip Vokietija, didžiosios korporacijos suklumpa ant korupcijos grėblio?
Neabejotinai, net ir labiausiai išsivysčiusiose Vakarų šalyse egzistuoja tam tikras korupcijos, skandalų lygmuo. Ir vienintelis atsakymas į mažesnę ar didesnę korupciją yra pilietinės visuomenės stiprinimas.
Net nuvažiavęs į pažangiausias Vakarų Europos valstybes girdžiu – mūsų visuomenė nepilietiška, vis mažiau žmonių ateina į rinkimus, vis mažiau apskritai nori dalyvauti pilietiniame, politiniame procese.
O juk tai yra ir demokratijos išlikimo klausimas. Jei visi palaipsniui tampa atomizuoti ir niekas nebenori rūpintis visuotiniu, bendru gėriu, tai visi bendri tikslai ir visuomenės siekiai ima nykti.
Todėl pradėti reikia nuo savo namų, nuo savo kiemo. Neverta net galvoti apie didelius žygius, milžiniškus pokyčius, jei net nepažįstame savo kaimynų. Bendruomenei stiprinti pakaktų pasisveikinti su sutiktu gatvėje žmogumi, nusišypsoti, kelyje – praleisti iš šalutinės gatvės norintį įsukti automobilį ir panašiai. Net ir tokie maži dalykai kuria geresnę atmosferą ir didina pasitenkinimą gyvenimu. To turime mokytis visi, įskaitant ir mane patį.
Bendruomeniškumo skatinimas ir palaikymas visada baigiasi geresniais rezultatais, nei veikimas pavieniui. Štai žmonės, besiburiantys į namų bendrijas, visada gyvena gražesnėje aplinkoje. Elementaru – jie kartu gali nuveikti daugiau, nei pavieniui. Bendrija laikui bėgant suorganizuos namo renovaciją, gaus paramą, susimažins šildymo ir kitus mokesčius. Pilietiški kaimynai tampa paskata pasitempti ir tuos, kurie patingi ar nemato prasmės. O juk nuo to viskas ir prasideda.
Be to, manau, turime atsisakyti nuostatos, kad tie, kurie pranešė apie blogybes, buvo pilietiškais, yra skundikai. Šiuo klausimu man patinka Vokietija: jei tavo kaimynas mato, kad kažką darai neteisėtai, kliudai kitiems, nereaguoji į pastabas, nesibaimins ir praneš institucijoms. Tikrai nemanau, kad tai yra skundimas; veikiau gebėjimas ir noras prisidėti prie bendros tvarkos kūrimo. Tai svarbiau, nei tiesiog praeiti pro šalį.
Pabaigai grįžkime prie jaunosios kartos. Minėjote, kad jie Lietuvoje lyg kažko laukia – dabar nėra pakankamai aktyvūs visuomeniniu požiūriu ir savo ateitį dažnai sieja su užsieniu. „Kai nuvyksiu, va tada pagyvensiu. O dabar reikia palaukti.“ Kas jus, kaip jaunąjį profesionalą, sulaiko Lietuvoje?
Paradoksalu, bet jau greitai metams išvyksiu mokytis į Ameriką, tačiau tikrai sugrįšiu. Manau, kad Lietuva yra didelių galimybių šalis. Tiek kalbant apie verslą, tiek karjerą, tiek ir apie politiką. Lietuva – jauna valstybė, čia dar daug ką turime sukurti, sustiprinti, išmokti. Todėl jauniems žmonėms yra plačios terpės veikti – galbūt kažkuria prasme net didesnės, nei išsivysčiusiose, didelėse valstybėse.
Na ir kitas svarbus dalykas – čia yra namai. Sava kalba, savi žmonės, atsakomybės prieš savo valstybę suvokimas. Kurdamas Lietuvoje, prisidedi prie savo valstybės kūrimo, esi reikšmingas savo valstybės ateičiai daug labiau, nei bet kur kitur. Jei namie kažkas ne taip, niekas kitas už mus pačius to nesutvarkys.
Mano manymu, tai turėtų būti svarbiausia žinia jaunajai kartai.
Ačiū už pokalbį!
