Akivaizdu, kad jei autobusai ar troleibusai važiuoja retai, jei juose tvyro prastas kvapas, vasarą keleiviai leipsta nuo karščio, o žiemą juose baisingai šalta, jei bilietų kainos tampa panašios į tikėtinas išlaidas kurui, o kontrolieriai elgiasi kaip riaušes malšinti paruoštas specialusis būrys, – negalima tikėtis, jog vis daugiau žmonių norės tokiu transportu naudotis. O jei dar miesto planuotojai kryptingai kuria parkavimo vietas miesto centre, – kodėl žmonės turėtų jomis nesinaudoti?
Žmonės nėra bulvės
Galimybė jaustis žmogumi – štai, ko reikėtų viešajam transportui.
Galimybė jaustis žmogumi – štai, ko reikėtų viešajam transportui. Pirmiausia būtinos investicijos ir naujų transporto priemonių įsigijimas. Ir tai nėra vien lėšų klausimas.
Daugeliui už viešojo transporto sistemą atsakingų politikų ir tarnautojų atrodo, kad juo naudotis gali tik studentai ir senjorai arba automobilio neįgalintys nusipirkti, mažas pajamas gaunantieji. Dėl tokio požiūrio jiems, matyt, neretai atrodo, kad jei jau šie žmonės neturi kitos galimybės, tai jiems tiks viskas, kas bus pateikta. Todėl tampa visiškai nesvarbu, net perkant naujas transporto priemones, užtikrinti, kad jose bent langai atsidarytų, siekiant užtikrinti vėdinimą vasarą, ar šildyti galima būtų ne tik vairuotojo kabiną žiemą. O kur dar būtinybė turėti zonas vaikų vežimėliams, neįgaliesiems, pagaliau pastatyti vieną ar kelis dviračius.
Tačiau komfortas nėra tik tinkamos, keleiviams pritaikytos transporto sistemos naudojimas. Tai ir tinkamas, pagarbus elgesys kelyje. Pavyzdžiui, palyginus Briuselio ir kelių Lietuvos miestų autobusų vairuotojų elgesį, galima iškart įsitikinti esminiais skirtumais. Briuselio transporto priemonės vairuotojas yra jos šeimininkas. Jis rūpinasi keleiviais, palaikoma tvarka ir jų saugumu. Į transporto priemonę įlipus vyresnio amžiaus žmogui, vairuotojas nepradeda važiuoti, kol jis atsisės. Juk nuo bet kokio staigesnio judesio žmogus gali nugriūti ir susižaloti. Kilus triukšmui, jei kas pradeda šiukšlinti, vairuotojas iškart sustabdo transporto priemonę ir pats eina spręsti problemą. Ar ką nors panašaus patyrėme Lietuvoje?
Gal ir taip, tačiau tai buvo tik išimtis iš taisyklės. Tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje ne kartą teko įsitikinti, kaip autobusas pralekia mirksintį geltoną ar užsidegusį raudoną šviesoforo signalą, taip sukeldamas tiesioginį pavojų keleiviams, – ir nieko, nes čia taip galima. Tačiau ar ne per dažnai pamirštama, jog autobuse ne bulvės vežamos?
O dar nepamirškime kontrolierių keliamo siaubo. Ne kartą teko įsitikinti, kaip su bilietą pamiršusia pasižymėti garbingo amžiaus moterimi buvo elgiamasi kaip su XXI amžiaus labiausiai ieškoma nusikaltėle. Tuo pačiu metu prasmirdusius ir girtus keleivius kontrolieriai net apeidavo. Kažkodėl šių asmenų niekas neprašo parodyti bilieto. Gal tai - iš baimės? Jei taip, ar neverta įsirengti apsaugos kamerų? Jos yra įrengtos daugelio valstybių viešojo transporto priemonėse.
Chaosas keliamas dirbtinai?
Keista, kad kai kurie savivaldybių tarybos nariai, o ir tarnautojai, elgiasi priešingai, nei viešai deklaruoja. Jie puikai žino, jog, norint sumažinti kamščius gatvėse, reikia, kad didelė dalis žmonių pradėtų naudotis viešuoju transportu. Tačiau planuojant miestų erdves, būtent jie deda visas pastangas, kad miesto centruose atsirastų prekybos centrai, automobilių stovėjimo aikštelės. Kuo jų daugiau, tuo daugiau žmonių norės ten pasistatyti automobilius. Ir vietų niekada nepakaks. Nebent tektų visą miesto centrą paversti viena didele stovėjimo aikštele.
Retinant maršrutus Lietuvoje buvo sužlugdyta ir diskredituota ne vieno miesto viešojo transporto sistema.
Išeitis yra. Pavyzdžiui, Valetoje, Maltos sostinėje, atokiau nuo centro įkurtos didelės automobilių stovėjimo aikštelės. Kasdien keli tūkstančiai žmonių ten palieka savo automobilius. Toje pačioje aikštelėje jų laukia viešojo transporto autobusiukai, kurie, išvykdami kas 5 minutes, veža keleivius į miesto centrą. Vėliau visi norintys tais pačiais autobusiukais grįžta atgal – į automobilių parkavimo vietas. Taip sprendžiamos kamščių ir taršos problemos.
Maltos pavyzdys taip pat atskleidžia, koks svarbus yra viešojo transporto priemonių važiavimo reguliarumas ir grafiko laikymasis. Akivaizdu, kad jei autobusas išvyktų kas 15-20 minučių, vargu ar kas norėtų tiek laukti. Būtent retinant maršrutus Lietuvoje buvo sužlugdyta ir diskredituota ne vieno miesto viešojo transporto sistema. Kai kur tapo greičiau nueiti pėstute, nors ir nemenką atstumą, negu laukti, kol atvažiuos autobusas.
Keleivių nepasitikėjimą kelia ir grafiko nesilaikymas. 2011 m. Ekoredakcijos atliktas tyrimas atskleidė, jog Vilniuje tvyro chaosas – beveik 80 proc. autobusų bei troleibusų nesilaiko grafikų. Juk visi mes suplanuojame savo keliones, nes norime tam tikru laiku pasiekti reikiamą vietą. To neįmanoma padaryti, jei 37 transporto priemonių atvyksta anksčiau į autobusų stoteles ir vietoj to, kad kelias minutes palauktų, lekia toliau. Tokia elgsena dar labiau diskredituoja viešojo transporto misiją. Palyginus, kaip viešasis transportas veikia Lietuvoje ir kitose šalyse, kyla natūralus klausimas – gal Lietuvoje norima tyčia jį sužlugdyti?
Pamiršti pažadai
Taigi viešojo transporto sistema puikiai atskleidžia, kaip nekompetencija ir nenoras dirbti kartu keičia mūsų miestų veidus.
Tikriausiai retas prisimena, kad, popierinius bilietėlius keičiant išmanesne sistema, buvo žadama šviesi ateitis. Neva bus įdiegta vieninga transporto bilieto sistema. Net žadėta, jog viena kortele bus galima naudotis ne tik traukiniuose ir miesto autobusuose, bet ir keliaujant po skirtingus miestus nereikės pirkti skirtingų bilietų. Visa tai jau pamiršta. O būtent tokia sistema pasiteisintų. Visi turintieji vieną keleivio kortelę galėtų naudotis joje įdėtais pinigais – atsiskaitant ne tik už viešojo transporto paslaugas, bet ir už taksi, tarpmiestinius autobusus. Pirmiausia tai padėtų taupyti laiką ir sukurti labiau suprantamą bei lengviau žmonėms naudotis pritaikytą sistemą.
Kitas neištesėtas pažadas – kurti mažiau taršias viešojo transporto sistemas. Puikus pavyzdys - Vilniaus miesto kai kurių politikų noras dirbtinai naikinti troleibusų sistemą ir parodyti, kad ji nekonkurencinga. Natūralu, kai retini troleibusų grafikus, neskiri lėšų jiems remontuoti, troleibusų sistema darosi vis brangesnė. Vietoj to, žinoma, daug geriau naudoti taršius, senus autobusus bei į gatves paleisti net tokius, kurie pritaikyti oro uostams.
Taigi viešojo transporto sistema puikiai atskleidžia, kaip nekompetencija ir nenoras dirbti kartu keičia mūsų miestų veidus. Norint padėtį keisti, būtini ryžtingi sprendimai, o ne trypčiojimas vietoje. Ne prisitaikymas prie sąlygų, o vizijų realus įgyvendinimas turėtų tapti prioritetu šioje, kaip ir daugelyje kitų, sričių.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS rinkimų kampanijos sąskaitos.
