– Šiuo metu į mokyklą eina jau Jūsų anūkai. Kodėl tiek svarbos suteikiate Mokytojų dienai?
– Mokytojo darbo kasdienybė mane supo visą gyvenimą. Mano mama buvolietuvių kalbos mokytoja, o žmona Irutė dėstė biologiją ir geografiją. Puikiai žinau, kaip mokytojai gyveno ir šiandien gyvena Lietuvoje, kaip jiems sekasi, kokie rūpesčiai gula ant jų pečių. Pedagogų problemas šiandien iš arti matau žvelgdamas į tai, kaip ugdomi mano anūkai.
– Ar kalbėdamas apie nelengvą mokytojo darbą turite galvoje finansinę jo pusę?
– Ir finansinę, ir psichologinę, ir socialinę, ir net visuomenės požiūrio. Juk šiandien mokytojui užkraunama didžiulėaugančios kartos ugdymo atsakomybė, nes tėvai nebeturi laiko savo vaikams. Be to, studijas baigę ir daug metų pedagoginiam darbui atidavę mokytojai yra priversti palikti mylimą darbą, nes nuolat mažinamas mokytojų skaičius. Kaune per penkerius metus mokytojų sumažėjo daugiau nei 500. Kur šie žmonės išėjo? Šiandien niekas nieko negali apie tai pasakyti.
– Kokių pokyčių reikėtų, kad Kauno mokytojams būtų sudarytos tinkamesnės sąlygos dirbti?
– Kaune šiuo metu dirba daugiau nei6000 mokytojų. Mokytojai tyliai dirba sunkiai išmatuojamą darbą, jų darbo rezultatai pastebimi po keliolikos ar keliasdešimties metų.Šie žmonės prisiima didžiulę atsakomybę už mūsų vaikus, tačiau deramo atlygio nesulaukia. Organizacijoje „Vieningas Kaunas“ yra nemažai švietimo bendruomenės atstovų,tad žinome tikrąsias jų problemas, kurių biurokratinėmis reformomis neišspręsime. Svarbu girdėti mokytojų balsą nuolat, o ne tik per jų profesinę šventę ar iš nevilties surengtą mitingą. Juk tai mūsų šalies intelektinis lobis.
– Ko norėtumėte palinkėti mokytojams?
– Mokytojams linkiu sėkmės, laimės ir kantrybės. Tik jų profesionalumas, pasiaukojimas ir atsidavimas padės užaugti aktyviai ir pilietiškai kauniečių kartai, kuri sugebės pabudinti ne tik savo gimtąjį miestą, bet ir visą Lietuvą.
