Kitą savaitę jis atsidarys dviem išskirtinėms progoms: IN LATINO spaudos konferencijai, į kurią rugsėjo 29 d. 11 val. kviečiami visi norintys išgirsti apie šių metų festivalio programą iš jo rengėjų ir dalyvių lūpų, ir ir IN LATINO atidarymo vakarėliui, kuris lotyniškais ritmais užpildys stoties rajoną spalio 1 d. 21 val.
Dalijamės interviu su travel bar „Perono“ – vienos iš IN LATINO kultūrinių stotelių – vadovu Raimondu Pranka.
– Kaip kilo mintis tokioje vietoje, pačioje traukinių stotyje atidaryti barą?
– Jau porą metų galvojome apie neįprastą erdvę barui. Norėjosi atidaryti jį ne senamiestyje, o kažkur šalia centro – Naujamiestyje, Stoties rajone. Apsisprendimą sustiprino du barai Sodų ir Pylimo gatvės gale. Būsimą baro vietą pastebėjome netikėtai, vedžiojant šunį bei būsimai baro direktorei fotografuojant traukinius. Tik pamačius potencialią „Perono“ vietą, prieš akis iškilo vaizdai iš filmo „Soul kitchen“ („Virtuvė sielai“, rež. Fatih Akin) bei Berlyno naktinio gyvenimo įspūdžiai.
– Gal teko užsienyje lankytis panašiose vietose?
– Berlyne, visas rajonas Kreuzberg toks.
– Kokios turite su naktiniu gyvenimu, pramogų verslu susijusios patirties?
– Šiame versle esu jau 12 metų. Buvau vienos pirmųjų vyninių vadovas. Dabar tas namas nugriautas, pastatys gražesnį... Klaipėdoje vadovavau vyninei. Su kolegomis pirmieji tuo metu, „KultFlux“ platformoje ant Neries kranto atidarėme barą. Tai buvo vienintelė vieta Vilniaus centre, kur žmonės sėdėdavo ant tekančio vandens – pačių sukonstruotos pontoninės terasos. Šiuo metu prižiūriu barą Vokiečių gatvėje, Vilniuje.
– Koks bus „Perono“ konceptas: muzika, publika, vakarėlių tematika?..
– PERONAS – industrinis, „raw“ baras. Su muzika stengsimės artėti link Berlyno: šiek tiek kitokios muzikos nei šiuo metu galima išgirsti senamiestyje. Bus parodų, gyvos muzikos, kino.
Stotis savotiška miesto pabaiga ir tuo pačiu metu – miesto pradžia. Geležinkelio stotis, autobusų stotis, traukinys, vežantis į netoliese esantį oro uostą. Baras „Peronas“ tai – travel bar. Atvykstantys, išvykstantys, skubantys žmonės dabar turės, kur prisėsti ir pailsėti prieš kelionę ar po jos. Pas mus ateis ir pavargusieji nuo senamiesčio rutinos.
– Kaip kovosite su vietiniais? Galėsite garantuoti savo lankytojams šimtaprocentinį saugumą? O gal tai tik mitas, kad tai labai pavojingas rajonas?
– Vienas iš „Perono“ tikslų – parodyti žmonėms, kad stoties, kaip nesaugaus rajono, stereotipas perdėtas. Kartais daugiau girtuoklių ir narkomanų galima sutikti Vokiečių gatvėje. Yra plaštakių... Bet kažko pavojingesnio nei senamiestyje nematyti. Be to, gatvės, vedančios į „Peroną“, puikiai apšviestos.
– Gal jau buvo kokių nors „įdomių“ susidūrimų?
– Teko susipažinti su vietiniais „rezidentais“ – pasišnekėjome, sutarėme, kad vieni kitiems netrukdysime ir nekelsime problemų. Svarbu kalbėtis.
– Ar negresia tai, kad žmonės, bijodami naktį vaikščioti po stoties rajoną, neis į „Peroną“? Nepamirštant, kiek centre yra barų...
– Negresia. Ateis tie, kurie norės pasimėgauti gražiais ir kitokiais Vilniaus vaizdais, bus pasiilgę naujų potyrių, subtiliai baro šurmulį papildančio pravažiuojančių traukinių gaudesio. Manau, kad stoties rajono naktinis gyvenimas greitu metu taps aktyvesnis, nes čia gyvena daug jaunų kūrybingų žmonių, statoma daug naujų namų. Nuomos kainos šiuo metu palankios ir verslui, ir gyvenimui.
– Kaip apibūdintumėte Vilniaus barų kultūrą? Ko joje pasigendate?
– Manau, kad dabartinė barų kultūra apibūdina dabartinę žmonių kultūrą. O ji nėra prasta. Vietų pasirinkimas nedidelis, bet po truputį barai konceptualiai tampa ryškesni, tauresni, labiau orientuoti į kokybę.
Yra barų, kurių savininkai negyvena savo baru, o tik galvoja apie verslą. Tai, žinoma, gerai, bet tuomet prastėja kokybė, daugėja blizgesio ir „copy paste“: taikomi patikrinti modeliai, todėl daug galvoti nereikia, stinga kūrybiškumo.
Trūksta nedidelių barų, kurie skirti pašnekesiams, prie brangesnių, bet kokybiškesnių, retesnių gėrimų. Reikia įvairesnės, įdomesnės foninės muzikos. Baruose stinga keistų, originalių sprendimų, norėtųsi mažiau klasikinės koncepcijos.
– Ar teko lankytis Lotynų Amerikoje? Kokį įsivaizduojate „In Latino“ atidarymo vakarėlį dar neveikiančiame bare?
– Neteko. Spalio 1-osios naktį įsivaizduoju daug šokio, judesio, juoko, kūnų trinties...
– Tai kada gi planuojate atsidaryti? Kokioje stadijoje jau esate?
– Planuojame atsidaryti greitai... Baigiame spręsti techninius klausimus. Pastatas senas, todėl kai kurie remonto darbai užtruko ilgiau, nei planuota.