Šie klausimai nėra nauji. Dar prieš metus Seimo nariams, žiniasklaidai ir kontroliuojančioms institucijoms juos išplatino advokatas Linas Sesickas, teismo pripažintas vertęsis nelegalia lobistine veikla. Jo užsakovas, azartinių lošimų verslininkas Samoilas Kacas, šiais klausimais grindė savo planus įsiveržti į loterijų organizavimo rinką ir užimti rinkos dalį. Klausimai ir „pažymos“ apie „Olifėjos“ veiklą buvo platinami ir vykstant rinkimams į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Prezidento postą, buvo naudojami politikų kovoje su nepriklausomu olimpiniu judėjimu Lietuvoje, dalyvaujant prieštaringai vertinamam verslininkui ir sporto funkcionieriui Eimantui Skrabuliui. Dabar jie pirmą kartą užduoti viešai.
„Olifėjos“ vadovybė ir akcininkai gerbia visuomenės ir sporto bendruomenės teisę žinoti, kaip savo pinigus uždirba ir naudoja didžiausia šalies sportininkus remianti organizacija. Vertiname ir portalo „15min“ žurnalistų atliktą darbą tikrinant faktus ir analizuojant informaciją. Neišsisukinėjome ir atsakėme į visus žurnalistų užduotus klausimus. Tačiau negalime sutikti su portalo žurnalistų vertinimais, kad „Olifėjos“ priimti sprendimai parduoti dalį verslo akcininkams kaip nors pakenkė sporto interesams arba atėmė jo pinigus. Priešingai, mes manome, kad „Olifėjos“ veikla yra nepaprasta Lietuvos olimpinio judėjimo sėkmės istorija ir visi priimti sprendimai ne tik atitiko LTOK interesus, bet ir toliau neša didelę naudą šalies olimpiečiams.
Jei jums įdomi šios istorijos mūsų versija – apačioje ją galima perskaityti per lygiai 15 minučių.
Kaip įsikūrė „Olifėja“?
„Olifėjos“ istorija neatsiejama nuo olimpinio judėjimo Lietuvoje istorijos. 1988 metais buvo atkurtas LTOK. Atsikurianti Lietuvos valstybė komiteto nefinansavo ir organizacijos administracija pradėjo ieškoti būdų kaip uždirbti pinigų ir užtikrinti olimpinio judėjimo nepriklausomumą. Du organizacijos darbuotojai – Antanas Muraška ir Donatas Kazlauskas pradėjo organizuoti loterijas, kurių pelnas buvo skirtas tautiniam olimpiniam komitetui. Veikla vyko sėkmingai ir taip atsirado „Olifėja“.
Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Lietuvoje veikė beveik 30 skirtingų loterijų organizatorių – įstatymo numatyta galimybe gauti 8 procentų paramą iš loterijų mėgino naudotis sporto klubai, valstybės organizacijos, neįgaliųjų organizacijos. „Olifėja“ augo, kartu su ja augo ir LTOK biudžetas, tačiau ji nebuvo rinkos lyderė. Padėtis pasikeitė 1995 metais, kai sutarus su tarptautine loterijų aptarnavimo paslaugas teikiančia įmone „Gtech Corp.“ Lietuvoje buvo pradėta rengti tiesioginio ryšio loterijas – „Jėga“, „Kenoloto“, „Teleloto“ – ir per keletą metų „Olifėja“ tapo didžiausia šalies loterijų bendrove.
Olimpinis judėjimas tampa didelio verslo savininku
LTOK yra nevyriausybinė organizacija, kurios vadovybė kas ketverius metus renkama visuotiniame narių susirinkime. Jos pagrindinis tikslas – užtikrinti olimpinį švietimą, finansuoti sportininkų pasirengimą ir dalyvavimą Olimpinėse žaidynėse.
Didžiausia LTOK biudžeto dalis – apie 85 procentus – gaunama pervedus 8 proc. nuo kiekvieno „Olifėjos“ parduoto loterijos bilieto. Dar apie 15 procentų sudaro „Olifėjos“ pelnas. Todėl pagrindinis LTOK kaip akcininko siekis – parduoti kuo daugiau loterijos bilietų. Iš jų apyvartos skirti pinigai tenka sporto federacijoms, mokamos stipendijos sportininkams, finansuojamas olimpiečių pasirengimas ir dalyvavimas Olimpinėse žaidynėse. „Olifėjos“ akcininkų susirinkimuose dalyvauja ir audito ataskaitas vertina LTOK skiriamas atstovas.
LTOK kasmet išleidžia visus gaunamus pinigus, organizacijos paskirtis nėra juos investuoti arba vystyti kokį nors verslą. Nuo pat jos įsikūrimo komiteto biudžetas buvo sudaromas atsižvelgiant į tai, kaip sekasi „Olifėjai“. Per 1999 metų Rusijos krizę „Olifėjai“, kaip ir visai Lietuvai, sekėsi prastai – pardavimai krito daugiau nei trečdaliu, bendrovė patyrė nuostolių, norint toliau veikti reikėjo įnešti apie milijoną litų ir padidinti bendrovės įstatinį kapitalą. LTOK tokių pinigų neturėjo ir juos įnešė organizacijos vadovai – Antanas Muraška ir Donatas Kazlauskas. Pastarasis tam, kad gautų lėšų, net užstatė savo asmeninį būstą. Taip organizacijos vadovai tapo 49 procentų akcininkais. „Olifėja“ išgyveno, tuo tarpu dauguma konkurentų – ne.
„Gtech“ pasitraukimas
2002 metais Lietuvos Respublika priėmė svarbų įstatymą, kuris ir pradėjo žurnalistų tyrimuose aprašomų įvykių grandinę. Įsigaliojęs Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas numatė, kad šis mokestis turi būti skaičiuojamas ir mokamas ten, kur gaunamos pajamos. „Gtech“ savo paslaugas teikė iš JAV, bet pajamas gavo Lietuvoje, todėl jų paslaugos „Olifėjai“ po šio pakeitimo stipriai pabrango – sąnaudos vienam bilietui sudarė 105 procentus bilieto vertės, taigi kiekvieno bilieto pardavimas tapo nuostolingas. Amerikiečiams atsisakius derėtis dėl kainos sumažinimo „Olifėjos“ akcininkai neturėjo kitos išeities, kaip pirkti amerikiečių valdytas įmones ir prijungti jas prie „Olifėjos“.
Iki 2002 metų „Gtech“ teikė visas loterijų aptarnavimo paslaugas – žaidimų licencijas, prekybos tinklo plėtrą, rinkodaros paslaugas, laidų filmavimą ir kt., o už tai ėmė 21,5 procento nuo visų bilietų pardavimų. Dar 2 procentus nuo pardavimų už loterijų terminalų diegimą ir priežiūrą gaudavo kita amerikiečiams priklausiusi bendrovė, kurią „Olifėja“ nusipirko tuo pat metu. Taip „Olifėja“ tapo viso loterijų verslo savininke – ji vykdė loterijų organizavimo, marketingo, prekybos ir kitas funkcijas. Tuo metu „Olifėja“ taip pat nusipirko ir pastatą, kuriame įsikūrė ir bendrovė, ir Tautinis olimpinis komitetas. Vilniaus savivaldybė prie Neries esančią gatvę netrukus pavadino Olimpiečių vardu.
Valstybė ima prižiūrėti loterijas
2003 metais valstybė atkreipė dėmesį į loterijų verslą. Buvo priimtas naujas įstatymas, kurio priežiūra buvo pavesta neseniai legalizuotus azartinius lošimus prižiūrėjusiai Valstybinei lošimų priežiūros komisijai – VLPK.
Loterijos, kaip ir azartinius lošimus rengiančios bendrovės, visuomet yra po padidinamuoju stiklu. Žmonės nori būti tikri, kad nesukčiaujama, o finansinius nusikaltimus tiriančios tarnybos akylai stebi pinigų judėjimą. Būtent dėl to absoliučioje daugumoje Europos Sąjungos šalių loterijas organizuojančioms bendrovėms draudžiama verstis bet kokia kita veikla, išskyrus loterijų organizavimą. Yra ir labai blogų pavyzdžių – Čekijoje veikianti loterijų bendrovė pastatė sporto areną ir pradėjo organizuoti sportinius renginius. Patirti nuostoliai iš antrinės veiklos pakenkė ir kompanijos loterijų verslui, ji tapo nemoki ir negalėjo išmokėti laimėjimų, todėl teko ieškoti naujų, atsargesnių, loterijos savininkų.
Lietuvoje priimtame įstatyme taip pat atsirado aiškus draudimas loterijas organizuojančioms bendrovėms verstis bet kokia kita veikla išskyrus loterijų organizavimą.
Reikalingos investicijos
Valdant iš „Gtech“ perimtą loterijų aptarnavimo verslą paaiškėjo ir kitas svarbus dalykas. Amerikiečių terminalai buvo seni ir jų eksploatacija buvo brangi. Senieji terminalai neleido organizuoti modernių loterijų. Po visą Lietuvą pasklidusius loterijų terminalus būtų galima panaudoti ir teikiant mokėjimo bei kitas paslaugas. Užsienio bendrovių patirtis rodė, kad tai leidžia ne tik atpiginti terminalų išlaikymo kaštus, bet ir išplėsti terminalų tinklą bei taip pasiekti daugiau loterijų žaidėjų ir padidinti pardavimus. Parduodant daugiau paslaugų reikia daugiau reklamos ir galima gauti geresnes nuolaidas, taip mažinant sąnaudas.
Po naujojo loterijų įstatymo buvo daug kalbų apie į Lietuvą ateinančius rinkos žaidėjus, loterijomis domėjosi ir savo tinklus aktyviai plėtusios azartinių lošimų bendrovės. Į rinką galėjo ateiti ir turtingesni užsienio loterijų organizatoriai. Turėdami papildomų pajamų iš finansinių paslaugų, konkurentai būtų galėję nesunkiai sukurti naują terminalų tinklą ir greitai tapti konkurentu „Olifėjai“. Loterijų verslas išskirtinis tuo, kad visose nedidelėse šalyse dominuoja tik vienas rinkos žaidėjas – pralaimėjus konkurencinę kovą LTOK galėjo likti be vienintelio pajamų šaltinio. Vadovams buvo akivaizdu, kad reikia investuoti į modernius terminalus ir pradėti teikti naujas paslaugas, kurios leistų atpiginti loterijų aptarnavimo kaštus.
LTOK pasirenka saugesnį kelią
Olimpiečiai susidūrė su rimta dilema. Lietuvos olimpinis judėjimas visą savo komercinę veiklą nuo pat įsikūrimo vykdė tik per „Olifėją“. Niekada valstybės tiesiogiai nefinansuotas Lietuvos olimpinis judėjimas už savo nepriklausomą finansavimo modelį buvo nuolat giriamas tarptautinių organizacijų, tačiau iš esmės priklausė nuo vienos bendrovės sėkmės ir niekada neužsiėmė kita komercine veikla. Pati „Olifėjos“ veikla iki 2002 metų buvo pakankamai paprasta ir nesunkiai suprantama – visus techninius klausimus sprendė paslaugų tiekėjai, o dabar vadovybė ir akcininkai turėjo greitai priimti daug taktinių ir strateginių sprendimų.
2004 metų visas LTOK biudžetas buvo skirtas pasirengti Olimpinėms žaidynėms Atėnuose. Pranešti, kad finansavimas sportininkams prieš pat olimpines žaidynes mažėja bent dviem milijonais, nes reikia investuoti į kažkokius terminalus, būtų savižudiškas sprendimas.
Antra, kiekviena verslo investicija yra susijusi su rizika. Lietuva 2003 metais dar tik gaivelėjosi po ekonominės krizės ir niekas nebuvo tikras, kiek ilgai šis ekonomikos atsigavimas tęsis. „Olifėjos“ vadovų siūlomi sprendimai – imti paskolas, atnaujinti ir plėsti terminalų tinklą bei teikti naujas paslaugas – galėjo baigtis ir dideliais nuostoliais, kuriems visuomeninė organizacija buvo menkai pasirengusi.
Galutinį sprendimą padėjo priimti priežiūros tarnyba – VLPK. Konsultuojantis su Komisijos nariais paaiškėjo, kad jų nuomone „Olifėja“ negali ne tik pati vystyti su ne loterijų organizavimu susijusios veiklos, bet ir užsiimti susijusių įmonių valdymu. Verslo planas, kaip toliau efektyviai vykdyti veiklą, buvo svarstomas visų akcininkų. LTOK vadovai priėmė sprendimą apsaugoti ir auginti savo esamas pajamas, o ne rizikuoti.
Pokyčiai išeina į naudą ir LTOK, ir vadovams
2004 metų balandį akcininkų sprendimu „Olifėja“ už 2 milijonus litų parduoda senus terminalus naujai įmonei „Lotelita“, kurią įsteigė jos vadovai A. Muraška ir D. Kazlauskas. Kadangi sandoris vykdytas tarp susijusių šalių, parduotos įrangos vertę įvertina nepriklausomi ekspertai.
„Lotelita“ taip pat įsipareigoja teikti loterijų aptarnavimo paslaugas „Olifėjai“ pigiau nei tai darė JAV bendrovės, kurios pasiimdavo 23,5 procento kainos nuo kiekvieno parduoto bilieto. „Lotelita“ paslaugas teikė už maždaug 17 procentų. Laikui bėgant ir plečiant papildomas paslaugas šis mokestis sumažėjo iki mažiau nei 13 procentų bilieto vertės. Abiem pusėms sandoris yra naudingas – LTOK tikisi, kad pokyčiai leis parduoti daugiau loterijos bilietų ir taip didės jų pajamos. Mažėjant sąnaudoms taip pat didėja ir „Olifėjos“ pelnas. Įmonės vadovai tikisi, kad jie pinigus uždirbs plėsdami terminalų tinklą ir vystydami su loterijomis nesusijusį verslą.
A. Muraška ir D. Kazlauskas sandorį finansuoja iš santaupų ir skolinasi iš banko. Jiems jau pirmi metai būna labai sėkmingi – beveik pusantro milijono litų pelno suneša naujai teikiama paslauga – mobiliųjų sąskaitų papildymas terminaluose. 2 milijonus pelno uždirba suteiktos paslaugos „Olifėjai“.
Tačiau įgyvendinti pokyčiai naudingi ir LTOK. „Lotelitai“ tris kartus išplėtus terminalų tinklą, spurtuoja bilietų pardavimas, o apyvarta nuolat auga ir dabar yra tris kartus didesnė nei 2004. Dalies funkcijų atsisakymas nepadarė įtakos „Olifėjai“, priešingai, jos sąnaudos sumažėjo beveik du kartus.
„Olifėja“ susitraukia iki 20 žmonių – tiek žmonių joje dirbo ir iki 2002 metų. Jai nebereikia tokio didelio pastato, kuriame patalpas nuomojasi dabar jau „Lotelitos“ darbuotojai. Be to, pagal naują įstatymą „Olifėja“ negali verstis patalpų nuoma, ir už 5,6 milijonų litų – brangiau nei įsigijo – ji parduoda Olimpiečių gatvės pastato dalį „Lotelitai“ (kitą pusę „Olifėja“ dar anksčiau už savikainą pardavė LTOK) ir pati lieka nuomininke. Sandorio tarp susijusių šalių kainą taip pat įvertina nepriklausomi ekspertai. Nuomos kainą pagal rinkos vertę nuolat iš naujo nustato nepriklausomi ekspertai iš vienos didžiųjų pasaulio audito kompanijų „PWC“ ir pastaruosius penkerius metus ši kaina vis mažėjo.
Artimus santykius vertina trečios šalys
Kai susijusios įmonės teikia paslaugas kitoms tų pačių akcininkų įmonėms, tai įdėmiai stebi daug valdžios institucijų. Jų dėmesį nuolat atkreipia ir reguliariai pasirodantys S. Kaco bei L. Sesicko skundai, ir Seimo narių dėmesys, ir įvairūs straipsniai šia tema, kurie publikuoti „Lietuvos žiniose“ ir „Laisvame laikraštyje“. „Olifėjos“ veiklą nuolat stebi ir didysis akcininkas – 51 procentą valdantis LTOK, kuris kasmet vertina bendrovės veiklos audito rezultatus. VMI, kaip ir priklauso, nuolat atlieka mokestinius patikrinimus.
Todėl nuo pirmos dienos visi finansiniai santykiai tarp „Olifėjos“ ir „Lotelitos“ reguliuojami pasitelkiant nepriklausomus vertinimus. „PWC“ kiekvienais metais įvertina panašių įmonių pelningumą Europoje, šiuo įvertinimu grindžiami susitarimai su „Lotelita“.
Sėkmė lydi ir Olifėją, ir privačių akcininkų verslą
Nuo 2004 metų „Olifėja“ toliau veikė labai sėkmingai, o nuo loterijų bilietų pardavimų labiausiai priklausančios LTOK pajamos sparčiai augo. Visos 2004 metais darytos prielaidos išsipildė su kaupu – „Lotelita“ įdiegė naujo tipo „Perlo“ terminalus, išplėtė jų tinklą bei atpigino loterijų organizavimo kaštus. Tai taip pat leido „Olifėjai“ išlikti pagrindine šalies loterijų bendrove, o olimpiečiams – išsaugoti ir užauginti savo vienintelį pajamų šaltinį.
Nuo 1996 metų bendrai iš paramos ir dividendų „Olifėja“ LTOK sunešė 83 mln. EUR. Iš jų net 37 mln. eurų gauti per pastaruosius 5 metus. Tokį augimą lemia vis didesnis veiklos efektyvumas – sąnaudos mažėja, o loterijų apyvarta auga.
A. Muraškos ir D. Kazlausko verslas taip pat sekėsi gerai, ypač pastaraisiais metais, kai Lietuvos paštui ir komerciniams bankams mažinant savo regioninį tinklą „Perlo“ terminalai miesteliuose tapo kone vienintele vieta atsiskaityti už komunalines paslaugas.
Apie ką kalba ši istorija
Antanas Muraška ir Donatas Kazlauskas dar Sąjūdžio laikais dirbdami LTOK sukūrė „Olifėją“ ir užtikrino nuo politikų nepriklausomas pajamas olimpiniam judėjimui Lietuvoje. Dėl to Lietuva pasaulyje yra iki šiol pristatoma kaip šalis, turinti pavyzdinį olimpiečių finansavimą. Sunkiu metu, 2000 metais, jie investavo savo asmenines lėšas ir išgelbėjo įmonę nuo bankroto, kuris ištiko daugumą „Olifėjos“ konkurentų. Pasikeitus įstatymams ir LTOK apsisprendus nebeinvestuoti, jie rizikavo asmeniniais pinigais ir atliko investicijas. Jos buvo labai sėkmingos jiems asmeniškai, tačiau atnešė didžiulę naudą LTOK, kurios didžiumą pajamų sudaro ne įmonės pelnas, o parama, gaunama tiesiogiai nuo parduotų loterijos bilietų.
Kiti „Olifėjos“ vadovų (jų akcijos vėliau buvo padalintos tarp jų ir jų žmonų) verslai taip pat dosniai remia Lietuvos sportą ir olimpinį judėjimą, nors to daryti ir neprivalo. „Euloto“ – inovatyviomis loterijomis užsiimanti bendrovė, kurią įsteigė D. Kazlauskas ir į kurią vėliau investavo ir A. Muraška privalomą 8 proc. paramą perveda kitoms olimpinio judėjimo organizacijoms – Lietuvos Paralimpiniam komitetui ir Lietuvos Olimpinio komiteto fondui, o iš pelno remia sporto klubus, mokymo įstaigas, sporto, sveikatos ir kultūros organizacijas.
Vien 2015-2017 metais 8 proc. „Olifėjos“ parduotų bilietų vertės, pervesti tiesiogiai LTOK, sudarė 16,9 mln. eurų. Tuo tarpu „Euloto“ parama per trejus metus buvo 2,4 mln. eurų. Iš jų didžioji dalis – 1,6 mln. eurų – taip pat teko Lietuvos olimpiniam ir paralimpiniam judėjimui. Likusi parama – kultūros ir kitoms visuomeninėms organizacijoms bei klubinio ir masinio sporto vystymui.
Matant įmonės vadovų sėkmę visuomet kyla pagunda persikelti į praeitį ir galvoti, ką kuri pusė galėjo padaryti kitaip. Galbūt, nepaisant neigiamo tuometinio VLPK požiūrio, Olifėja turėjo steigti dukterinę įmonę ir ten perkelti loterijų aptarnavimo ir kitas paslaugas. Galbūt pats LTOK galėjo būti verslesnis ir investuoti bent du milijonus olimpiečiams skirtų lėšų į „Lotelitą“ arba nupirkti visą likusį pastatą iš „Olifėjos“. Galbūt apskritai nereikėjo daryti didelių investicijų, o gal reikėjo parduoti aptarnavimo įrangą visai su įmone nesusijusiems žmonėms?
Tačiau visus sprendimus priėmė tuo metu pagal savo žinias ir supratimą veikę žmonės, kurie matė ir kitus scenarijus: supriešintą sporto bendruomenę, kuri nenori, kad lėšos olimpiečių pasirengimui būtų skiriamos rizikingoms investicijoms. Mobilieji papildymai ir finansinės paslaugos galėjo būti ne toks geras verslas, o bankams įsiskolinusią įmonę – o kartu su ja ir visą LTOK finansavimą – galėjo nušluoti finansinė krizė arba naujas, patyręs ir turtingas konkurentas. Priimant sprendimus nebuvo pažeisti įstatymai, įmonė niekada neturėjo jokių problemų dėl priimtų sprendimų.
Ši istorija nėra įprastinė – tai bene vienintelis pavyzdys Lietuvoje, kai nevyriausybinė organizacija sugebėjo sukurti, apginti ir išsaugoti didelį verslą. Tai taip pat istorija apie verslius, pilietiškus ir sportui atsidavusius žmonės, kurie įžvelgė perspektyvą, rizikavo ir tai atnešė sėkmę ir visam Lietuvos olimpiniam judėjimui, ir jiems asmeniškai. Tačiau tai tikrai nėra istorija apie vagystes arba praturtėjimą sportininkų sąskaita, kaip teigiama 15 minučių žurnalistų antraštėje.
Kiti 15 min tekste minimi klausimai:
- „Euloto“ (buvusi „Lietloto“) užsiima inovatyviomis loterijomis internetu, kurios reikalauja investicijų ir yra rizikingesnės negu įprastinės loterijos. Šią bendrovę 2008 metais įsteigė akcininkas D. Kazlauskas, kai kiti „Olifėjos“ akcininkai – A. Muraška ir LTOK – į telefonines loterijas rengusią bendrovę investuoti atsisakė. Bendrovė patyrė nuostolių ir jos veikla buvo sustabdyta. Po dviejų metų į ją investavo ir A. Muraška, bet LTOK ir šį kartą investicijomis neprisidėjo, o įmonė ėmė organizuoti loterijas internetu. 8 procentus nuo parduotų bilietų „Euloto“ perveda LTOK fondui ir Lietuvos Paralimpiniam komitetui. Pradėjus veikti „Euloto“, „Olifėjos“ veiklos apimtys ne tik nesumažėjo, bet ir išaugo.
- Privati bendrovė „Lotelita“ automobilį „Bentley“ lizingu iš banko įsigijo planuodama rinkodaros akcija paskatinti atsiskaitymus už komunalinius mokesčius „Perlo“ terminaluose – 2010 metais planuota automobilį išpirkti iš banko ir padovanoti vienam iš klientų, žaidimo laimėtojui. Vėliau idėjos dėl praktinių priežasčių buvo atsisakyta ir automobilis grąžintas bankui. Per visą tą laiką „Bentley“ buvo saugomas įmonės garaže ir juo niekas nesinaudojo – įmonės turimais duomenimis iš garažo jis išvyko tik vieną kartą – atlikti techninės priežiūros.
- Iki 2008 m. „Olifėja“ visų akcininkų pritarimu buvo suteikusi kelias beprocentes paskolas akcininkams. Pritrūkusi apyvartinių lėšų LTOK taip pat dažnai gaudavo paramos lėšas avansu. Tuo metu tokios paskolos buvo paplitusi verslo praktika, tačiau vėliau jos atsisakyta VMI išaiškinus įstatymus ir pradėjus informuoti visuomenę, kad beprocenčių paskolų teikimas negalimas. Visos paskolos yra grąžintos, įtrauktos į finansų ataskaitas, VMI dėl jų pretenzijų neturėjo, nes visi reikalingi mokesčiai buvo sumokėti.
