O jei ateitų ne griovėjai, o kūrėjai?
Į Seimą išrenkami išsilavinę, motyvuoti valstybei žmonės, kurie nepriklausomai nuo partiškumo įsisąmonina, kad atėjo dirbti Lietuvai ir jos žmonėms. Atėjo ne ,,atmušti“ į rinkimus investuotų pinigų ar atidirbti juos delegavusių interesų grupėms, o sukurti sąlygas visiems normaliems žmonėms gyventi, dirbti, studijuoti, tiesiog oriai jaustis, jaustis svarbiems ir reikalingiems savai valstybei.
Atėjo sugebantys girdėti žmones ne kas ketverius metus, o kasdien, sugebantys kurti įstatymus, gebantys juos skaityti, analizuoti, nesantys viską apie visas gyvenimo sritis geriausiai išmanantys, bet sugebantys suburti ekspertų komandas, išgirsti jų nuomones ir argumentus, kritiškai juos įvertinantys ir gebantys priimti savarankiškus sprendimus.
Atėjo žmonės, kurie gyvenime jau yra kažką sukūrę, padarę. Kūrėjai, o ne griovėjai, kurie dar vakar buvo tarp mūsų visų, matė Lietuvos problemas ne pro Seimo langą, kurie nebijo po ketverių metų vėl grįžti ten, iš kur atėjo.
Atėjo laikas suteikti tokiems „valdžiažmogiams“ galimybę grįžti į realybę, pajausti, kaip gyvena žmonės pagal jų dešimtmečiais kurptus įstatymus.
Tarp tų naujai atėjusių nėra tokių, kurie nuo 1990 ar 1992 metų gyvena Seimo nario gyvenimą 4 ar 5 kadenciją. Nėra tokių, kurie niekada nebuvo išrinkti vienmandatėje apygardoje tiesiogiai žmonių, o užsitikrinę sočią ateitį plūduriuodami partinių sąrašų viršūnėje. Atėjo laikas suteikti tokiems „valdžiažmogiams“ galimybę grįžti į realybę, pajausti, kaip gyvena žmonės pagal jų dešimtmečiais kurptus įstatymus. Grąžinkime šiuos ponus į realybę, gal kokia televizija galėtų susukti realybės šou iš serijos „Po dvidešimties metų. Grįžimas į Lietuvą iš planetos ,,Seimas“. Kaip bebūtų, tokių ,,seimonautų“ parlamente šiandien – gera dešimtis.
O jei būtų kitaip darželiuose ir mokyklose?
Gal tada nereikės keisti Konstitucijos ir įrašinėti apibrėžimo, kas yra šeima Lietuvoje. Nes galvojimas, kad definicijos sukūrimas yra rūpinimasis šeima – tai ne kas kita, o atitrūkimas nuo realybės. Pasirūpinkime, kad kuo daugiau gimtų vaikų Lietuvoje, kad tėvams nereikėtų ,,alkūnėmis“ brautis į darželius ir mokyklas, krapštyti paskutinius eurus norint išleisti vaiką į būrelį, kad jie galėtų gauti kokybišką medicininę priežiūrą ne privačiose, o valstybės tinkamai finansuojamose gydymo įstaigose, kad nebūtų mamos ,,apdėliojamos“ Sodros lubomis, kad gimdančios mamos gautų iš valstybės standartinį vaiko paketą, kuris yra įprastas valstybėse, kurios rūpinasi gimstamumo skatinimu. Pasirūpinime, kad norinčios mamos galėtų sėkmingai grįžti į darbo rinką, dirbti nepilną darbo dieną, dirbti nuotoliniu būdu ar atsivesti vaikelį į socialiai atsakingą įstaigą, kur jis galėtų būti keletą valandų, kol mama dirbs.
Gal atėjo laikas trumpinti moksleivių atostogas, nes niekaip sveiku protu nesuvokiame, kaip rūpintis vaikais , kai jie turi vasarą beveik tris mėnesius atostogų, o tėvai - 28 dienas. Gal švietimo sistema galėtų organizuoti vasaros mėnesiais įvairias edukacines pažintines dienos stovyklas, gal mokytojai galėtų papildomai užsidirbti?
Gal galėtų šeima besirūpinanti valstybė sudaryti galimybę vaikams, kurių šeimos negali sau to leisti, bent po savaitę praleisti Lietuvos pajūry? Tuo pačiu paskatintų ir vietinį verslą. Aišku, yra rizika, kad atsitiks su tokia parama tas pats, kaip su ,,privačių darželių rėmimu“. Paradoksas, tėvai, kurių pajamos gerokai viršija remtinas, kurie leidžia vaikus į privačius darželius ne dėl to, kad trūksta vietų, o dėl to, kad ,,valdiškas“ ne lygis, be sąžinės graužaties ima po 100 eurų. Ima, nes ,,priklauso“.
O gal tikras valstybės rūpestis šeima ir pasireikštų tuo, kad ,,valdiški“ darželiai taptų ,,lygis“?
Įsivaizduojate tokią situaciją, kada turtingi tėvai atsisako tai daryti, nes tiesiog jiems ši parama nereikalinga? O gal tikras valstybės rūpestis šeima ir pasireikštų tuo, kad ,,valdiški“ darželiai taptų ,,lygis“? Kad nuo sovietmečio nematę normalaus remonto pamatytų pagaliau statybininkų brigadas, kad vaikai renovuotuose darželiuose valgytų sveiką ir kokybišką maistą, atrinktą nesivadovaujant mažiausios kainos principu, kad mūsų vaikais besirūpinančios auklėtojos gautų už labai svarbų ir atsakingą darbą atlyginimą, o ne pašalpą.
Kad nereikėtų tik gimus vaikeliui tėvams pradėti kryžiaus kelius kaip ,,įtalpinti“ jį į darželį, gal tiesiog jų turi būti tiek, kiek turi būti? Gal neturėtų būti ,,prestižinių“ mokyklų, kurios tampa prestižinėmis, nes sugalvoja daryti selekciją vaikų tarpe organizuodamos ,,priėmimo“ egzaminus? Nėra egzaminų - nėra prestižo. Gal tiesiog visos Lietuvos mokyklos turi būti prestižinės, užtikrinančios vienodai aukštą ugdymo lygį? Kuriose dirbtų motyvuoti, inovatyvūs, gerbiantys save ir vaikus, nepavargę nuo gyvenimo pedagogai?
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kampanijos sąskaitos.
