Jis nebuvo toks žinomas kaip Henry Fordas ar Soichiro Honda, tačiau uždirbo daugiau pinigų nei jie abu kartu sudėjus. Jo įkurta kompanija šiandien visam pasauliui žinoma kaip „Panasonic“ ir yra viena didžiausių Japonijos elektrotechnikos gamintojų kartu su „Sony“, „Hitachi“, „Toshiba“ ir „Canon“.
Tačiau ištisus 90 metų ši kompanija vadinosi kitokiu vardu – tokiu, kokį turėjo jos įkūrėjas. Konosuke Matsushita (1894–1989) – tipiškos japoniškos „fenikso“ sėkmės istorijos herojus.
Konosuke Matsushita gimė pasiturinčio ūkininko šeimoje ir buvo jauniausias iš aštuonių vaikų. Ateitis žadėjo būti šviesi, bet likimas buvo paruošęs piktą pokštą – dėl nesėkmingų investicijų tėvas prarado visas turėtas žemes ir Matsushitų šeima buvo priversta išsikelti į miestą, kur įsikūrė trijuose nedideliuose kambarėliuose. Ankstyvąją vaikystę Konosuke atsiminė ne tik kaip nuolatinio nepritekliaus laikotarpį (jiems trūko visko: maisto, drabužių, vaistų), bet ir kaip praradimų laiką – būsimojo milijardieriaus akivaizdoje vienas po kito mirė trys mažamečiai broliai...
Konosuke pažintis su mokslais baigėsi jam sulaukus devynerių – teko mesti pradinę mokyklą ir kaip kokiam Juozo Baltušio knygų herojui išvykti tarnauti pas svetimus į Osaką, kur tapo puodžiaus gizeliu. Tačiau net ir šio amato išmokti nespėjo – po metus trukusio dirbtuvių valymo ir šeimininko vaikų priežiūros puodžiaus verslas žlugo ir dešimtmetis Konosuke atsidūrė gatvėje.
Apie socialines tarnybas ir vaikų teises to meto Japonijoje nelabai kas buvo girdėjęs, tad kurį laiką paelgetavęs Osakos gatvėse Konosuke rado naują darbą dviračių parduotuvėje. Dviračiai tais laikais Japonijoje laikyti prabangos preke (beveik visi importuoti iš Anglijos) ir darbas buvo šiaip ar taip prestižinis. Juoba kad parduotuvės gale veikė ir kalvė, kur tie dviračiai taisyti. Būtent ten Konosuke išmoko apsieiti su žaizdru, pažino įrankius ir išmoko juos valdyti.
Ten prabėgo „penkeri geriausi gyvenimo metai“, – kaip vėliau atsiminė Konosuke. Parduotuvės savininkas buvo geras žmogus, laikęs jį visateisiu savo šeimos nariu. Tačiau išleisti į mokslus neįstengė. „Įgyk amatą, – mokė globotinį. – Jei tapsi sėkmingu verslininku, pats galėsi samdyti žmones su išsilavinimu.“
1910 m. Osakoje pasirodė pirmieji elektriniai tramvajai, sužavėję Konosuke, kuris miglotai nujautė, kad žmonijos ateitis neišvengiamai susijusi su elektra. Sulaukęs penkiolikos, jis gavo darbą pirmojoje mieste elektrinių lempučių gamykloje – „Osakos elektrinės šviesos kompanijoje“. Pirmasis jo projektas, trukęs šešis mėnesius, buvo elektros instaliacijos Osakos teatre įrengimas – čia Konosuke ne tik susipažino su elektros paslaptimis, bet ir susirgo chronišku plaučių uždegimu, kurio pasekmė – dusulys, kamavęs visą likusį gyvenimą (o nugyveno Matsushita net 94 metus...).
Konosuke turėjo keistą talentą – dirbti su elektra. Sulaukęs 22 metų, buvo paaukštintas gamyklos kokybės inspektoriumi, vedė. Laisvu nuo darbo metu sukonstravo savadarbį lemputės lizdą (patroną), kurį pasiūlė gaminti kompanijos savininkui. Tačiau gaminys pastarojo nesužavėjo, negana to, bosas netgi patarė neužsiimti niekais. Įsižeidęs vaikinas 1917 m. metė darbą lempučių gamykloje ir kartu su dviem draugais bei svainiu Toshio Iue įsteigė savo „Matsushita naminių elektros prietaisų gamyklą“, pasiryžęs įrodyti, kad jo kūriniai – ne niekai.
Ambicijos buvo didelės, o štai realybė – nelinksma. Matsushita turėjo vos 100 jenų santaupų, kurių neužteko net svarbiausiems įrankiams įsigyti. Visų penkių darbuotojų išsilavinimas neviršijo penkių klasių, o pardavimų patirties neturėjo nė vienas. Bet jie tikėjo šviesia ateitimi. „Nemanyk, kad egzistuoja kažkas neįmanomo“, – būsimasis milijardierius mokė savo darbuotojus.
Kompanijos dirbtuvės įsikūrė Matsushitos namo rūsyje ir pradėjo gaminti jo sukurtus lempučių lizdus. Siūlė juos pardavėjams, bet niekas nenorėjo prasidėti su nežinomais tiekėjais. Įsiskolinimai vis didėjo. Kad pragyventų, Matsushita lombarde užstatė savo žmonos vestuvinį kimono. Galiausiai visi darbuotojai išsibėgiojo ir jis liko vienas su svainiu.
Besiruošiant uždaryti kompaniją kaip iš dangaus nukrito skubus užsakymas pagaminti tūkstantį propelerio menčių elektriniams ventiliatoriams. Tai netruko pataisyti finansinę padėtį, buvo atnaujinta ir lempučių lizdų gamyba. Matsushita atkuto: „Po blogos dienos ateina gera“, – sakydavo jis, 1922 m. net pastatęs naują gamyklą.
Tada Matsushita suprato, kad net geriausius daiktus ne taip jau paprasta parduoti, o santykiai su pardavėjais ne mažiau svarbūs nei kokybė. Būtent toks požiūris padėjo jam išplėtoti efektyvų pardavimų tinklą ir savo gaminiais patekti į japonų šeimas ir širdis.
Po Pirmojo pasaulinio karo Japonijoje kilęs ekonominis bumas sukūrė ir antrą iššūkį – santykius su darbuotojais. Darbo jėgos tais laikais trūko visur. Ne vieną rytą Konosuke praleido prie savo gamyklos durų laukdamas, kuris iš darbuotojų sugrįš atgal į darbą. Tai įkvėpė jį sukurti ypatingą personalo vadybos sistemą: plačias motyvacijos programas, rūpestį savo darbuotojais, kompanijos pelno dalybų su darbuotojais schemą – direktorius niekada neužmiršo, iš kur atėjo pats...
„Žmonės svarbesni nei produktai“, „darbuotojas yra „klientas“, „tavo pavaldiniai daug kuo pranašesni už tave patį“ – štai kelios iš Matsushitos taisyklių dirbant su žmonėmis. Ir jos neapvylė – kompanijos darbuotojų įžvalgos ir pastebėjimai daugeliu atvejų padėjo patobulinti ar sukurti naujus gaminius.
Tokius kaip dviračių žibintai, išgarsinę Matsushitą visoje Japonijoje. Dviračiai sparčiai populiarėjo, tačiau tradiciniai jų žibintai buvo nepatikimi (primityvūs – tiesiog į stiklainį įstatyta žvakė arba maža aliejinė lemputė), o elektriniai veikė vos tris valandas. Per pusmetį buvo sukurta garsioji kulkos formos lempa, kurios akumuliatorius užtikrino darbą net 40 valandų. Japonai greitai įvertino naujovę ir tokiais dviračių žibintais netgi apšviesdavo būstus užuot naudoję žibalines lempas.
Tais laikais gimė ir pirmasis kompanijos prekės ženklas. Matsushita laikraštyje išvydo jam patikusį anglišką žodį „International“, kuris, tiesa, jau buvo užregistruotas kaip kitos kompanijos pavadinimas. Tačiau žodžio „National“ dar niekas Japonijoje nebuvo sumojęs panaudoti. Taip būtent „National“ 1927 m. pradėjo puikuotis ant kompanijos gaminių.
Šis užsispyręs, atkaklus japonas jautė malonumą kurdamas kažką naujo ir it koks poetas net prie lovos laikė popieriaus lapą bei pieštuką, kad galėtų užsirašyti jam prisisapnavusias idėjas. 1923 m. sukūrė daug naujų prietaisų: elektrinį būsto šildytuvą, šildomą valgomąjį stalą, elektrinį kojų šildytuvą. 1927 m. pradėjo gaminti elektrinius lygintuvus, kurie buvo pigesni nei konkurentų, nes pirmieji gaminti konvejerinio surinkimo būdu. Taip Matsushita sukūrė savo sėkmės formulę: „Gaminys, pigesnis 30 % už konkurentų ir geresnis 30 % už konkurentų, yra pasmerktas sėkmei“, kurios visada laikėsi.
Konvejeriniu būdu buvo gaminamas ir pirmasis „National“ radijo imtuvas, pasirodęs 1931 m. Iš pradžių Matsushita net nesistengė brautis į radijo imtuvų rinką, kur nuo 1925 m. dominavo amerikietiškieji ir vietinis prekės ženklas „Sharp“, tačiau kai jo paties radijo imtuvas sugedo prieš prasidedant mėgstamai programai, tai jį taip supykdė, kad nusprendė pats pagaminti imtuvą – tokį, „kuris negestų“. Radijo technologijos vėliau jį taip žavėjo, kad Matsushita netgi nupirko svarbų patentą iš Amerikos, kurį padovanojo visiems Japonijos radijo imtuvų gamintojams, kad tik rinka klestėtų ir tobulėtų. „Kompanijos misija yra praturtinti visuomenę“, – mėgo kartoti.
Vėliau Matsushita ėmėsi rimtos pramoninės veiklos – 1933 m. pradėti gaminti elektriniai varikliai, 1935 m. – baterijos, 1936 m. – lempos. Kompanijos gamyklos pradėtos atidarinėti kitose Azijos šalyse ir „National“ prekės ženklas tapo žinomas už šalies ribų.
Rimta veikla lėmė ir tai, kad 1938 m. pakeistas kompanijos pavadinimas. Kokie „naminiai prietaisai“? Dabar „Matsushita“ vadinosi „Matsushita elektros pramonės kompanija“ ir Konosuke jau drąsiai eksperimentavo pažangiausia to meto technologija – televizija. Dosniai finansuodamas mokslinius tyrimus, savo pirmąjį 12 colių įstrižainės televizoriaus ekrano prototipą pristatė vyriausybei, besiruošiančiai 1940 m. Tokijuje turėjusioms vykti olimpinėms žaidynėms, ir jo modelis buvo laikomas rimčiausiu pretendentu priimti televizijos transliacijas.
Deja, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė ne tik žaidynes ar televizijos plėtrą, bet ir daug kitų Konosuke veiklų. „Matsushita“ buvo priversta vykdyti imperinės armijos užsakymus – gaminti lempas ir variklius. 1943 m. įsteigta „Matsushita laivų statykla“ ir „Matsushita orlaivių kompanija“. Iki karo pabaigos jos spėjo pastatyti vos 56 medinius laivus ir tris medinius lėktuvus, tačiau netrukus už tai brangiai sumokėjo...
Per Antrąjį pasaulinį karą Japonija neteko trijų milijonų žmonių ir prarado pusę turėtos prieškarinės teritorijos. Visi šalies didmiesčiai buvo subombarduoti, ketvirtis nacionalinio turto sunaikinta, šalį okupavo amerikiečių kariuomenė. „Matsushita“ kompanija buvo priversta visiškai sustabdyti savo veiklą, 32 jos gamyklos šalyje ir užsienyje buvo konfiskuotos (kai kurios perduotos JAV kompanijoms kaip reparacijų išmokos), darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 26 iki 4 tūkstančių.
Okupacinė amerikiečių administracija parengė Japonijos ekonomikos restruktūrizacijos planą, nukreiptą prieš karo reikmėms dirbusias šalies kompanijas, daugiausia šeimoms priklausiusias monopolijas, vadinamas „zeibatsu“. 16 japoniškų „zeibatsu“ buvo visiškai panaikintos, o 26 iš pagrindų reorganizuotos. Naikinti numatyta ir „Matsuhitą“, tad pačiam Konosukei teko kovoti ištisus ketverius metus, kol pavyko išsikovoti „zeibatsu“ statusą panaikinančią direktyvą. Jis lankėsi okupacinės administracijos būstinėje net 50 kartų, per kuriuos sugebėjo įtikinti amerikiečius leisti atgaivinti taikios produkcijos gamybą. Turto buvo likę ne kažin kiek... Pagal restruktūrizacijos planą „Matsushita“ perdavinėjo savo gamyklas kitiems, kai kada sėkmingai – 1947 m. Matsushitos svainiui Toshio Iue buvo perduota „Matsushita“ dviračių lempų gamykla, vėliau išaugusi į kitą garsią japonišką kompaniją „Sanyo Electric“ (kurią „Matsushita“ atgal įsigijo 2009 m.). 1950 m. apribojimai „Matsushita“ kompanijos veiklai buvo panaikinti su sąlyga, kad pats Konosuke ir dvylika kompanijos direktorių atsistatydins iš postų. Jis sutiko tai padaryti, bet profsąjungos peticija, kurią pasirašė 15 tūkstančių Osakos gyventojų, dar kartą įtikino amerikiečius, kad Matsushita yra svarbus asmuo šalies ekonomikos atgaivinimui.
Juoba kad prasidėjus Šaltajam ir Korėjos karams JAV prisireikė stiprios Japonijos ekonomikos. Matsushita, iš pradžių atnaujinęs dviračių gamybą, rado netikėtą galimybę įtvirtinti savo kompaniją kaip tarptautinę, nes amerikiečiai dosniai dalijo patentus ir eksporto į JAV lengvatas. Tam reikėjo tik techninės prekybos, vadybos ir gamybos gido ir juo tapo Nyderlandų elektrotechnikos kompanija „Philips“, prekiavusi su „Matsushita“ dar prieš karą, – puikus pavyzdys, kaip Nyderlanduose, šalyje, mažesnėje nei Japonija, įmanoma sukurti pasaulinę kompaniją.
Pagal Japonijos ekonomikos gaivinimo planą, „Philips“ padovanojo „Matsushitai“ pažangesnes technologijas ir vadybos sistemą, kurioms įdiegti 1952 m. buvo sukurta bendra įmonė „Matsushita Electronics Corporation“, pastačius naują gamyklą Osakoje.
Ten ir atsirado jums visiems pažįstamas „Panasonic“ prekės ženklas. Šis sudurtinis žodis lotynų kalba reiškia „visuotinį garsą“, nes pirmosios „Philips“ padovanotos technologijos buvo skirtos būtent radijo imtuvams gaminti, juoba kad japoniški pavadinimai Amerikoje dar ilgai kėlė nepageidaujamus sentimentus. „Matsushita“ dar dešimt metų negalėjo naudoti „National“ prekės ženklo prekybai JAV teritorijoje, nes tokį jau turėjo „National Radio Company“, gaminusi panašią produkciją. Taip į Amerikos rinką „Matsushita“ įsiveržė kaip „Panasonic“.
Kai 1953 m. Japonijoje buvo pradėtos televizijos transliacijos, „Matsushita“, padedama „Philips“, jau turėjo savo pirmąjį televizorių 17K-531 – pirmąjį pasaulyje aparatą kvadratiniu, o ne įprastu apvaliu ekranu. Ir kai naujo pokario ekonominio bumo metu japonai savo namuose užsinorėjo trijų dalykų: televizoriaus, skalbyklės ir šaldytuvo, viską galėjo gauti iš „Matsushita“. „Panasonic“ skalbyklės pasirodė 1951, televizorius – 1952, šaldytuvas – 1953 m.
1953–1973 m. „Matsushita“ tapo didžiausia pasaulyje elektrinių prietaisų su „National“ ir „Panasonic“ prekės ženklais gamintoja. 1954 m. įsigyta kitos japoniškos kompanijos JVC akcijų. 1965 m. pradėjo aukštos klasės aparatūros gamybą su „Technics“ prekės ženklu, kurį išgarsino kokybiški vinilinių plokštelių grotuvai.
1961 m. Konosuke atsistatydino iš kompanijos prezidento pareigų ir perdavė valdymą žentui, tačiau aktyviai dalyvavo kompanijos veikloje iki galutinio pasitraukimo į pensiją 1973 m. Būdamas pensijoje parašė 44 knygas ir dosniai dalijo sukauptą turtą įvairiems labdaros projektams (savo mirties metais, 1989-aisiais, turėjo tris milijardus dolerių).
Tuo metu metinė „Matsushita“ apyvarta siekė 42 milijardų dolerių. Būtina prisiminti, kad tais laikais Japonija pasauliui buvo tas pat, kas šiandien Kinija – pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos tiekėja. Tačiau Matsushita nepasitenkino vien užversdamas Amerikos, vėliau ir viso pasaulio rinką savo gaminiais, jis daug investavo į kitus prekės ženklus. Buvo metas, kai amerikiečiai parduotuvėje rinkosi magnetofonus su „General Electric“, RCA, „Sylvania“, „Magnavox“, „Montgomery Ward“, „Quasar“, „Technics“, „Emerson“, „Curtis Mathes“ ir „Panasonic“ pavadinimais net nenutuokdami, kad juos visus gamina viena kompanija – „Matsushita Electric“. Kompanija gamino beveik visus buitinės elektrotechnikos prietaisus – apie 350 tūkstančių pavadinimų, tarp jų ir 1983 m. kartu su IBM išleistą pirmąjį japonišką asmeninį kompiuterį (kiek vėliau dėl antimonopolinių įstatymų „Matsushita“ valdomų prekės ženklų portfelis buvo dirbtinai sumažintas).
2008 m. spalį „Mastushita Electric Industrial Co.“, gavusi įkūrėjo palikuonių sutikimą, buvo pervadinta „Panasonic Corporation“ atsižvelgiant į prekės ženklo populiarumą ir kokybės garantą. Tas pačiais metais taip buvo pervadinti ir dauguma kompanijos gaminių, turinčių „Matsushita“ arba „National“ pavadinimus.
Šiandien „Panasonic“ yra tapusi ne vien komercinės, bet ir socialinės veiklos kompanija. Ją sudaro trys pagrindinės veiklos padaliniai – buitinių prietaisų, infrastruktūros sprendimų bei pramoninių komponentų ir prietaisų. Ir devynios „domeninės“ kompanijos, užsiimančios ekologiniais sprendimais, sistemų ir komunikacijų, pramonės prietaisų, sveikatos apsaugos priemonių, automobilių ir energetinių agregatų gamyba – kompanijai priklauso apie 140 tūkstančių patentų. „Panasonic“ korporacijos gamyklos gamina net plytas – juoba kad „išmanusis namas“ yra viena strateginių kompanijos inžinerinės minties krypčių („Panasonic“ dalyvauja grandioziniame projekte, kuriuos siekiama Denverio miestą Kolorade paversti „išmaniausiu miestu pasaulyje“). Kartu su „Tesla Motors“ „Panasonic“ yra daug investavusi į elektrinių automobilių akumuliatorių gamybą, o šiais metais pristatė kvapą gniaužiančią technologinę koncepciją – permatomą televizorių ir yra paskelbusi dirbtinio intelekto kūrimo pradžią.
Net Konosuke Matsushita būtų nustebintas suvokęs, kokį kelią nuo lempučių lizdų ir dviračių žibintų nuėjo jo įkurta kompanija... „Nepardavinėk žmonėms daiktų, kurių jie nori, pardavinėk jiems daiktus, kurie yra naudingi“, – kadaise kalbėjo jis.
Daugiau žurnalo „Elektrolife“ straipsnių skaitykite www.elektrolife.lt.
