Jos užtenka 5 dienoms pamaitinti dėl prastos mitybos išsekusį vaiką karo ir stichinių nelaimių išvargintose šalyse. Tai gelbsti vaiko gyvybę. O ką 5 eurai reiškia šiuolaikinėje medicinoje Lietuvoje? Ar jie gali išgelbėti mūsų vaikų gyvybes? Į klausimus atsako Lietuvos pediatrų draugijos pirmininkas, Vaikų ligoninės vyresnysis gydytojas gastroenterologas doc. dr. Vaidotas Urbonas, Siera Leonės kaimelyje šiemet savanoriavęs abdominalinės chirurgijos gydytojas med. dr. Vytautas Lipnickas ir Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausioji specialistė, Unicef komiteto narė Genovaitė Klimienė.
– Ką, Jūsų manymu, šiuolaikinėje medicinoje reiškia penki eurai? Kokį poveikį ta pati suma daro skurdžiausiose pasaulio šalyse?
Šiuolaikinei medicinai 5 eurai reiškia labai mažai. Bendras kraujo tyrimas kainuoja keletą eurų, rimtesni tyrimai – dešimt, penkiolika, jau nekalbant apie dar rimtesnius, šimtus kainuojančius tyrimus.
V.Urbonas: Šiuolaikinei medicinai 5 eurai reiškia labai mažai. Bendras kraujo tyrimas kainuoja keletą eurų, rimtesni tyrimai – dešimt, penkiolika, jau nekalbant apie dar rimtesnius, šimtus kainuojančius tyrimus. Iš kitos pusės, paciento maitinimui išleidžiam apie 3 eurus dienai, tai 5 eurų pakaktų pusantros dienos maistui Lietuvos ligoninėje, nors jis net nėra tikrai geras, leidžia tik pramisti. O šios sumos poveikis vargingiausiose šalyse yra visai kitoks – ten tai yra kosminiai pinigai.
V.Lipnickas: Pateiksiu faktą apie išvaržų operacijoms naudojamus specialius tinklelius. Tai, ką naudojame Lietuvoje, kainuoja beveik 100 eurų. O štai Afrikoje tokiai operacijai panaudojamas nuo uodų apsaugantis tinklelis, jis sukarpomas ir sterilizuojamas pakankamai primityviomis sąlygomis. Tad ten operacijai reikalingo dydžio tinklelis kainuoja vieną dolerio centą. Tokia išeitis. Pagalvokite, kiek mes turime – mes galime tinklelį už šimtą eurų įsidėti, o jie – tik tiek.
G.Klimienė: Tai reliatyviai nedidelė suma, tačiau ir čia, ir Afrikoje 5 eurų gali pakakti tam tikros vakcinos dozei, tuberkulino tyrimui patikrinti dėl tuberkuliozės, keletui paracetamolio tablečių (skausmui malšinti ir karščiavimui mažinti), kai kuriems vitaminams ir kt. Manau, kad Afrikos šalyse kai kur už 5 eurus vaikas gali būti pamaitintas net visą savaitę.
– Kokią vietą, Jūsų manymu, pasaulio kontekste užima Lietuvos vaikų sveikatos apsaugos sistema? Kuo galime ir turime didžiuotis?
V.Urbonas: V.Urbonas: 1980 – 1990 m., kai viskas Lietuvoje tik blogėjo, mes didžiavomės tuo, kad kūdikių mirtingumas, kuris yra vienas iš svarbiausių šalies sveikatos apsaugos rodiklių, buvo mažesnis nei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jau tada lygiavomės į stipriausias pasaulio šalis. Su tokiu stipriu bagažu važiavome iš inercijos, bet dabar jau imame buksuoti. Aišku, pasaulio kontekste mūsų situacija ir toliau išlieka gera.
G.Klimienė: Atkūrus nepriklausomybę, UNICEF, PSO ir kitos organizacijos, išsivysčiusios šalys padėjo Lietuvos vaikams, teikdamos labdarą (vitaminus, vakcinas, vaistus, medicinos prietaisus ir kt.), mokydamos mūsų gydytojus bei slaugytojas, visuomenės sveikatos priežiūros specialistus, sveikatos sistemos organizatorius. 2004 m. UNICEF finansavo LR sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu Socialinių tyrimų instituto atliktą sociologinį tyrimą „Lietuvos Respublikos vaikų iki 3 metų, globojamų valstybinėse institucijose, sveikatingumo ir rūpybos būklė“ (toliau – Tyrimas). Tyrimo ataskaita buvo pristatyta LR Seime 2005 balandžio mėn. 18 d. konferencijoje „Svarbus kiekvienas vaikas“, kurią finansavo UNICEF Centrinės ir Rytų Europos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ir Baltijos šalių regioninis biuras. Tyrimo duomenys buvo panaudoti, organizuojant mokymus specialistams apie deinstitucionalizaciją: vaikų globos institucijų pertvarkos galimybes. Šiandien galime didžiuotis, kad iš valstybės „gavėjos“ tapome valstybe „davėja“: mūsų specialistai dalijasi patirtimi kitose šalyse, o Lietuvos žmonės prisideda prie įvairių tarptautinės humanitarinės pagalbos projektų, labdaros teikimo. Išmokome dalintis gerumu.
Pašlijus sveikatai absoliučiai daugumai gyventojų, taip pat ir vaikams, tenka kliautis Dievu ir likimu. Jau nekalbant apie tai, kad ten ir vanduo pradingsta, ir elektra užgęsta, ir kondicionierius neveikia operacinėje, o karštis 39 laipsniai.
V.Lipnickas: Nors važiuodamas į Sierą Leonę buvau gavęs informacijos, sunku buvo tuo patikėti. Iki Ebolos epidemijos beveik 7 mln. gyventojų šalyje dirbo 125 gydytojai, t.y. 1 gydytojas maždaug 56 tūkst. gyventojų (red. Lietuvoje vienam gydytojui tenka maždaug 208 gyventojai). Iš jų vos dešimt oficialių chirurgų, t.y. 1 chirurgas maždaug 700 tūkst. gyventojų. Tad, pavyzdžiui, chirurgijos poreikis Siera Leonėje patenkinamas tik 10 proc. žmonių. Pašlijus sveikatai absoliučiai daugumai gyventojų, taip pat ir vaikams, tenka kliautis Dievu ir likimu. Jau nekalbant apie tai, kad ten ir vanduo pradingsta, ir elektra užgęsta, ir kondicionierius neveikia operacinėje, o karštis 39 laipsniai. Tai net nepalyginama su ta sveikatos apsaugos sistemą, kurią mes turime Lietuvoje.
– Vienas iš svarbiausių faktorių vaiko vystymuisi – pilnavertė mityba. Kaip, Jūsų nuomone, galima palyginti Lietuvos situaciją su Afrikos šalimis?
V.Urbonas: Tai, kad esame viename lygyje su labiausiai išsivysčiusiomis šalimis ir net geriau, matome ligų struktūroje. Tam tikrų ligų, kurių vystymuisi maistas turi nemažą reikšmę, turime žymiai mažiau, nei Skandinavijos šalys, Vokietija, Didžioji Britanija. Tad mūsų vaikų mityba yra gera, tik gaila, kad pamažu daugėja nutukimo, alerginių ligų. Greitas maistas, sausi pusryčiai, gazuoti gėrimai pas mus atėjo vėliau ir iš inercijos sakome, kad tokio maisto nereikia valgyti. Džiugu, kad dalis vaikų to klauso, bet daugėja ir valgančių. Vis dėlto su besivystančiomis šalimis net negalime lygintis, nes mes sukamės kitoje orbitoje.
G.Klimienė: Civilizacija daro įtaką gyvenimo būdui, o sveikatai pilnavertė mityba yra labai svarbi. Nors gyvenimas pagerėjo, maisto Lietuvoje pakanka, daugiau naujagimių maitinami motinos pienu, tačiau kartu padaugėjo nesveiko maisto, saldžių gėrimų, greito maisto, nesveiko laisvalaikio leidimo būdų ir pan.
V.Lipnickas: Viskas priklauso nuo pajamų. Kai kalbėjome su vietiniu daktaru Siera Leonėje, sakiau, kad dar domiuosi bariatrijos (red. nutukimo) chirurgija, jis taip juokėsi, sakė, pas mus to nėra. Tai nieko keisto, kuomet 56 proc. šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, pajamos yra mažiau nei 1,25 dolerio per dieną žmogui, o daugiau nei pusė neturi darbo. Kai vaikščiodamas kaimelyje susitinki tuos vaikučius, matai, kokie jie apdriskę, valgę ar nevalgę – nežinau, tikriausiai nevalgę...
– Kaip vaiko organizmą veikia badas nepilnavertė mityba? Kodėl penki eurai, skirti vaiko mitybai tokiose šalyse, reiškia skirtumą tarp gyvenimo ir mirties?
V.Urbonas: Pigus, prastas, cheminėmis medžiagomis, organiniais teršalais užterštas maistas, arsenu ar kitomis medžiagomis užnuodyta gamta sveikatai kenkia, bet jei kitokio maisto nėra, žmonėms tenka tai valgyti. Kai alga siekia 15-20 eurų, penki eurai yra didžiuliai pinigai. Tai tikrai yra skirtumas tarp gyvenimo ir mirties. Man džiugu, kad vieni žmonės gali padėti kitiems, o ypač vaikams. Kartais padėti maistu geriau nei pinigais, nes tuomet mažesnė tikimybė, kad labdara nusės nedorų žmonių kišenėse.
G.Kliminienė: Nepilnavertė mityba, visų pirma, mažina atsparumą ligoms, šalyse su sunkiai prieinama medicinos pagalba tai turi labai liūdnas pasekmes.
– O ko reikia mums, kad dar geriau pasirūpintumėm savo vaikų sveikata?
V.Urbonas: Visų pirma, skirkite vaikui dėmesio. Perkame vaiko mėgstamą maistą, bet ką, net ir labai brangius dalykus, bet neturime laiko su juo pažaisti, kur nors nueiti. Ir čia didžiausia problema. Skyriuje turim dvylikametį, kurį norime siųsti į sanatoriją, bet vaikas nenori, nes bijo, kad tėvas jo nelankys. Štai kaip vaikui reikia tėvų dėmesio, ne daiktų. Antra, reikia domėtis mitybos aktualijomis. Internete masė įvairiausios, bet neretai viena kitai prieštaraujančios informacijos. Tad vertinti reikia atsargiai, geriausia pasitarti su vaikų ligų gydytojais, gastroenterologais ar dietologais. Trečia fizinis aktyvumas labai svarbus. Kartu pasivaikščiokite, važiuokite dviračiu. Ir nedarykite iš vaiko suaugusio. Neperkraukite visais įmanomais būreliais, nes vaiko smegenys ir raumenys turi dirbti tolygiai, po pusę dienos. Jei apkrovimas tenka tik protui, o dar grįžus namo laukia kompiuteriniai žaidimai, tada jau problemos neišvengiamos ir ieškome ligos. O liga šiuo atveju yra tėvai. Duokit vaikams vaikystę.
