Tai ištrauka iš Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos dešimtokės Austėjos Kernagytės rašinio „Išnykusi mirtis“, kuris konkurse „Šviesiai apie netektį“ pelnė I-ąją vietą.
Kodėl šiandien jaunimas prakalbo netekties tema?
„Šviesiai apie netektį“ – tokiu pavadinimu uždaroji akcinė bendrovė „Laidojimo paslaugų centras“, kasmet prisidedanti prie įvairių prasmingų iniciatyvų ir socialinių projektų, saugančių žmogaus gyvybę, paskelbė rašinio konkursą gimnazistams Vilniuje, o vėliau ir kituose Lietuvos miestuose.
Rašinio konkurse dalyvavo daugybė mokyklų, tarp jų Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija, Grigiškių „Šviesos“ gimnazija, Pasvalio rajono Vaškų gimnazija, Tauragės rajono Skaudvilės gimnazija, Jurbarko rajono Eržvilko gimnazija ir kitos. Norėdami pasamprotauti šia tema daugybę darbų atsiuntė Biržų rajono„Aušros“ pagrindinė mokykla.
Vienas iš konkurso tikslų buvo leisti jaunuoliams išsikalbėti, pasamprotauti egzistenciniais klausimais, o taip pat – rasti paguodos žodžių kitam, susidūrusiam su netektimi.
Pasak konkurso organizatorių, psichologų, etikos ir tikybos mokytojų, mokyklose dirbančių socialinių darbuotojų, šia – nepatogia – tema su jaunu žmogumi yra vengiama kalbėti, trūksta šviečiamosios medžiagos.
Gimnazistai rašė, ką išgyveno netekę savo mylimų artimųjų, kiti – tiesiog kūrė, bandė filosofiškai ar literatūriškai pažiūrėti į žmogaus gyvenimo pradžią ir pabaigą, svarstyti, kas yra svarbiausia gyvenime. Kūrybos darbuose atsiskleidė, kaip jauni žmonės mato netektį, kaip samprotauja, o kas po to, kur keliauja žmogaus siela, kur galima rasti atramos ir paguodos ištikus netekčiai.
Kaip teigia konkurse dalyvavusių gimnazistų pedagogai, iš rašinių buvo galima matyti ir justi, kas jaunuoliams yra svarbu, ar turi jie su kuo ta tema pasikalbėti, nuoširdžiai šildė tai, kaip gražiai ir šviesiai jie prisimena tuos, kurių neteko: mamas, tėčius, senelius, dėdes… Buvo darbų, kuriuose vaikai kalbėjo ir apie istorinius Lietuvos įvykius, žuvusiuosius dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Moksleivių darbus vertino kompetentinga komisija: Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Vaiva Rykštaitė, rašytoja Lina Žutautė, kunigas Ričardas Doveika, psichologė Gintė Martutaitytė ir UAB „Laidojimo paslaugų centras“ direktorė Agnė Kirkickaitė.
I-osios vietos laimėtoja paskelbta Austėja Kernagytė, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos dešimtokė („Išnykusi mirtis“, mokytoja Vijolė Petrošienė), II-osios vietos laimėtoja – Salomėja Morkevičiūtė, Pasvalio rajono Vaškų gimnazijos vienuoliktokė („Tau“, mokytoja Dalia Balčiūnienė), III-osios vietos laimėtoja – Ugnė Jesėnaitė, Pasvalio rajono Vaškų gimnazijos vienuoliktokė („Šviesiai apie netektį“, mokytoja Dalia Balčiūnienė).
Konkurso nominantais paskelbti ir specialiaisiais prizais (kuponais į Pabėgimo kambarius, bilietais į kiną, bilietais į Operos ir baleto teatrą apdovanoti:
- Gabrielis Jarmalovič –Grigiškių ,,Šviesos“ gimnazija, mokytoja Laima Adomonė-Kateivienė, rašinys „O kas po to?“;
- Simona Šmatauskaitė – Grigiškių ,,Šviesos“ gimnazija, mokytoja Laima Adomonė-Kateivienė, rašinys „Ar verta bijoti mirties?“;
- Rugilė Kaniušaitė – Grigiškių ,,Šviesos“ gimnazija, mokytoja Laima Adomonė-Kateivienė, rašinys „Žmogus nebus laisvas tol, kol neįveiks savo mirties baimės“ (A. Kamiu);
- Smiltė Alšauskaitė – Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija, mokytoja Vijolė Petrošienė, rašinys „Žvilgsnis anapus“;
- Saulė Dunkulytė – Pasvalio rajono Vaškų gimnazija, mokytoja Dalia Balčiūnienė, poetinis kūrinys ,,O kas po to“;
- Giedrius Tuominis – Pasvalio rajono Vaškų gimnazija, mokytoja Dalia Balčiūnienė, rašinys „Šviesiai apie netektį“;
- Dovilė Juciūtė – Tauragės rajono Skaudvilės gimnazija, mokytoja Ramutė Beinakeraitienė, rašinys „Šviesiai apie netektį“.
Komisijos narių dėmesį patraukė ir Martynos Vertelkaitės rašinys „Mirčiai“ (Mykolo Biržiškos gimnazija), jautrus Andželikos Tunkūnaitės rašinys apie mamos netektį (Pasvalio rajono Vaškų gimnazija), Armandos Šležaitės eiliuotas kūrinys „Išėjusieji spindi kelrode žvaigžde“ (Tauragės rajono Skaudvilės gimnazija), Aringo Dumbrausko rašinys „Kodėl viskas taip man?“ (Pasvalio rajono Vaškų gimnazija), Viktorijos Taškevičiūtės miniatiūra „Nemirtingumas prisiminimuose“ (Pasvalio rajono Vaškų gimnazija), Nojaus Meilio eiliuotas kūrinys (Tauragės rajono Skaudvilės gimnazija) ir kt.
Pirmosios vietos laimėtoja Austėja Kernagytė, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos moksleivė, savo rašinyje kūrybiškai samprotavo, o kas nutiktų pasaulyje ir žmonėms, jeigu mirtis staiga imtų ir išnyktų? A. Kernagytė mąstė apie žmogaus būtį, jos prasmę ir galimybes, kalbėjo apie tai, kad netekties, skausmo, egzistencinės gilumos temos ypač aktualios kūrėjams: rašytojams, poetams, filmų ir dainų kūrėjams. Pasak A. Kernagytės, suvokdamas, kad mirtis neišvengiama, žmogus gali imtis daryti prasmingus darbus: parašyti knygą, išsakyti savo jausmus kitam, gyventi, vadovaujantis širdimi.
Paklausta, kokia buvo moksleivių ir mokyklos bendruomenės reakcija, sužinojus, kad net dvi prizinės vietos ir tiek daug puikių įvertinimų atiteko Pasvalio rajono Vaškų gimnazijai, mokytoja Dalia Balčiūnienė neslėpė džiaugsmo:
– Kaip mes reagavome? Ogi verkėme iš džiaugsmo! Konkurse dalyvavę vaikai gavo kūrybos dovaną ir fantastiškas dovanas iš organizatorių. Patys nuoširdžiausi žodžiai Jums, organizatoriams ir konkurso komisijos nariams, visiems, kurie prisidėjo. Dėkojame už prasmingus projektus, už tokius įvertinimus. Telydi Jus Dievo malonė.
Dalia Balčiūnienė pastebi, kad netektis labiausiai paveikia vaikus. Kartais gal net nėra kam jų paguosti? Konkursas buvo puiki proga leisti pakalbėti apie tai, kaip jie gyvena, kur randa šviesos bei vilties.
– Mūsų mokykloje mokosi ne vienas vaikas, netekęs artimųjų. Konkurse dalyvauti sutikome, nes didelė prasmė pasidalijus mintimis apie netektį, suteikti vilties kitiems, tiems, kuriems šiandien labai skauda, – pasakoja tikybos mokytoja.
Konkurse jaunuoliams buvo pasiūlytos šios temos: „O kas po to?“, „Būties akimirka trumpa, o kalias ją pažinti ilgas“ (J. V. Gėtė „Faustas“), „Ar mirtis gali būti šviesi?“, „...Eina, amžinybės ištroškusi, ten (...), kur perkūnas netrupina medžių nei širdžių“ (Šatrijos Ragana), „Žmogus nebus laisvas tol, kol neįveiks savo mirties baimės“ (Albertas Kamiu), „Ir pamažu atgimsta vėlei, atgimsta vėlei per mane...“ (Vytautas Mačernis), „Išėjusieji spindi kelrode žvaigžde“, laisvos temos.
Netekties tema konkursas Lietuvoje buvo paskelbtas pirmą kartą. Projektas „Šviesiai apie netektį“ apima ne tik rašinio konkursą, bet ir piešinio. Piešinių konkursas įvyko anksčiau, jis buvo skirtas jaunesniems – progimnazijų – moksleiviams. Daugiau apie tai galite skaityti: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/seima/pirma-karta-lietuvoje-bus-isleista-knyga-netekties-tema-jos-autoriai-moksleiviai-1026-2114336
Moksleivių rašiniai ir piešiniai nuguls į knygą „Šviesiai apie netektį“. Knygoje psichologai patars, ką daryti, ištikus netekčiai, koks gedėjimo kelias, kaip priimti mirtį, kur rasti stiprybės, kaip atsitiesti. Knygos bus neatlygintai dalijamos mokyklų bibliotekoms, socialiniams pedagogams, šeimos centrams ir kt.
Projekto draugai ir partneriai: Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla, psichologai.
UAB „Laidojimo paslaugų centras“ direktorė Agnė Kirkickaitė nuoširdžiai džiaugiasi projekto sėkme, dėkoja neatlygintinai moksleivių darbus vertinusiems komisijos nariams, pedagogams, turėjusiems drąsos tokią temą pasiūlyti savo mokiniams, ir visiems moksleiviams, dalyvavusiems konkurse ir skyrusiems laiko pasidalinti savo kūryba, mintimis ir išgyvenimais su kitais.
Keletas ištraukų iš konkurso nugalėtojų ir geriausiai įvertintų rašinių:
„Žmogus, suvokiantis, kad kada nors jo gyvenimas turės baigtis, gali pasirinkti, kaip jį nori gyventi. Galbūt jis parašys knygą ir ateityje taps žymiu rašytoju. O galbūt nuspręs sukaupti drąsą ir išsakyti savo jausmus patinkančiam žmogui, nes gyvenimas yra tiesiog per trumpas mūsų abejonėms, nerimui, nereikalingiems apmąstymams ir laukimui. Ir mirtis mums puikiai tą įrodo. Gyvename tik kartą, todėl reikia vadovautis širdimi bei nepamiršti, kas gyvenime yra svarbiausia.“ (Austėja Kernagytė)
***
„Tad galiu teigti, kad žmonės miršta tik fiziškai, o sielos gyvena toliau. Net per Kūčias padedame atskiras lėkštutes mirusiems artimiesiems. Po šio įvykio supratau, kad artimieji, kurie yra mirę, mus saugo iš aukštai. Saugo nuo žemiškų blogybių, gali skambėti ir kaip pasaka, mitas, bet aš tuo tikiu“. (Ugnė Jesėnaitė)
***
„Ji buvo labai tikinti. Po pagalve turėjo pasidėjus maldaknygę, vakarais kalbėdavo maldas, vaikščiodavo į bažnyčią, nors ir sveikata buvo sutrikusi. Stebėjausi, kaip ji išlieka tokia pozityvi. Metai bėga, močiutės sveikata blogėja. Skambutis iš artimo žmogaus, kad močiutės nebėra mane šokiravo. Tuo metu nesupratau, nei kodėl, nei už ką, nei kaip, nieko. Po šarvojimo ir laidotuvių naktimis galvodavau: „galbūt per mažai laiko praleidau su ja? „, ,,gal viskas būtų buvę kitaip?“. Tuo metu maniau išprotėsiu nuo aplankančių minčių. Bandžiau užmigti, kai staiga pajutau švelniai uždedamą ranką ant mano peties. Skamba mistiškai, bet tą jutau. Labai išsigandau, maniau širdis į kulnus nusiris. Pasakiau tai tėvams, aišku, jie manė, kad tai tik mano pasąmonės vaisius. Man buvo nesuvokiama, kaip tai galėjo įvykti, bet dariau prielaidą, kad močiutė mane nuramino, kad savęs nekaltinčiau dėl jos mirties. Šį ženklą atsimenu iki šiol, niekam apie tai nepasakodavau, tik artimiems. Visada močiutę prisimenu kaip gerą žmogų. Nė vienas nesame tobuli, bet močiutė man – autoritetas. Su visomis netektimis kiek vėliau teko susidurti susigyvenau ramiai. Niekas nesakė, kad bus lengva, bet žmogus gyvas tol, kol mes jį atsimename“. (Salomėja Morkevičiūtė)
***
„Praėjus mano gedului atrodo, kad aš sustiprėjau, tada ir supratau vieną labai svarbų dalyką. Mano dėdės siela dabar yra geresnėje vietoje – pas Dievą, ir kad jis visada bus su manimi mano širdyje. Prisimenu dar viena dalyką, kuris taip pat mane pakeitė, tai buvo jo paskutiniai man ištarti žodžiai ,,Nu štai koks stiprus ir didelis kaip Briedis užaugai“. Žinau tiek, kad tiek gyvenime, tiek po mirties, jis norėtų, kad išlikčiau stiprus. Mirties nėra, yra kitas sielos gyvenimas. Aš žinau....“ (Giedrius Tuominis)
***
„Mirtie, aš apie tave dar negalvoju, nes mano gyvenimas jaučiasi kaip tikras pavasaris – žiema dar toli. Savo nemirtinga egzistencija šiandien dar neįtikinai manęs bijoti. (…) Bet vis dėlto, Mirtie, kas Tu esi? Aš Tavęs dar visai nepažįstu… Kas Tu? Blogis ar gėris? Skausmas ar ašaros? Džiaugsmas, palaima ar kažkieno išeitis? Kam Tu? Saulėlydžiui ar gyvenimo pradžiai? Vyturio giesmei ar saulei už juodų debesų? Ar Tu už gyvenimo būtį svarbesnė? Protingesnė už protus žmonių? O gal tu tik nori mus išmokyti viską daryti lengvai? Tiesiog lengvai leisti įvykiams vykti ir susitvarkyti su jais…“ (Martyna Vertelkaitė)
***
„Mirtis yra neišvengiama ir nenuspėjama, todėl žmonės jos bijo – ji gali ateiti pačiu netikėčiausiu momentu. Ji nelaukiama dar ir todėl, kad niekas iš mūsų nežino, kas bus „po to“. Tačiau susitelkti reikėtų ne į mirtį, o į gyvenimą, juk „Būties akimirka trumpa, o kelias ją pažinti ilgas“ (J. V. Gėtė). (Gabrielis Jarmalovič)
***
„Netektį visuomet galime suprasti ir plačiau, nes galime netekti orumo, garbės, darbo, meilės, gero vardo. Galime prarasti draugus, šeimą, gimtinę...“ (Dovilė Juciūtė)
***
„Mirties bijoti nereikia, reikia bijoti tuščio gyvenimo, kurį gyveni ir pasiimi iš to gyvenimo nereikalingus ir mažai vertės turinčius dalykus. “ (Andželika Tunkūnaitė)
***
(…) Tas skausmas viduje... neramina mane! O jei man pasidarys dar sunkiau? Ar parodysi, kas bus toliau? Jei aš nuklysiu, ar mane sulaikysi? Ar tu su manimi vis dar išliksi?
Po kiek laiko nusiraminau, supratau – eik toliau ir kilk aukščiau. Pasidarys taip lengviau ir po kiek laiko ramiau. (Saulė Dunkulytė)
***
„Einu prie veidrodžio. Atspindys sugrįžta. Šįkart veide įžvelgiu kažką kitko, kažką, kas mane sudomina. Aš matau, matau akyse kibirkštį vilties, įžiebsiančios ugnį. Tada jau rankas tiesiu aš. Jaučiu, kaip šaltis apima mane nuo rankų iki pat pat kojų pirštų galiukų, apglėbia visą mane ir ima sūpuoti tartum motina ką tik gimusį kūdikį. Aš jaučiu šilumą, jaučiu ramybę sakančią, kad viskas bus gerai, tereikia tikėti. (Smiltė Alšauskaitė)
***
„Mes dedamės žiną, jog tai yra visa ko pabaiga. Nemanau, kad gyvenimas šiame pasaulyje yra viskas, ką mes turime. Mano nuomone, mirtis – tai tik perėjimas iš šio žemiško pasaulio į kitą, aukštesnio lygio. Tas perėjimas privalo būti savaimis, duotas likimo, o ne pačio žmogaus troškimas dingti iš šio pasaulio, o tiksliau savižudybė. (…). Aš tikiu, jog asmenybė, kuri susiformuoja per visą gyvenimą, taip paprastai neišgaruoja. Tikiu, kad siela, tai, kas svarbiausia, iškeliauja iš šio paviršutinio, žemiško pasaulio ir kažkur ten pratęsia dvasinį augimą. O kaip gyventi niekuo netikint? Juk viltis ir tikėjimas mus veda į priekį, suteikia jėgų. Taigi, norint lengviau susitaikyti su mirtimi, kurios neišvengsime, reikia turėti kuo tikėti. Tikėti, jog mirtis nėra pasaulio pabaiga. (Rugilė Kaniušaitė)
***
„Galiausiai, kalbėjimas apie mirtį šviesiai reiškia suvokimą, kad mūsų gyvenimas yra dalis kažko be galo didelio, kur mirtis yra tik viena iš gyvenimo stotelių, iš kurios išvyksime brandesni, geresni, dvasiškesni. Kaip tamsus fonas išryškina šviesius kontūrus, taip ir mirtis suteikia gyvenimui ypatingą spalvą ir prasmę“. (Simona Šmatauskaitė).
***
