„Mano galva, Lietuvoje ne visada tinkamai suprantama ir įvertinama „Independence“ svarba. Taip yra dėl to, kad į terminalą žiūrima kaip į tikslą. Žinoma, galima vertinti ir taip. Bet manau, kad reikia žiūrėti plačiau – matant terminalą ne kaip savaiminį tikslą, o kaip priemonę, kuria siekiama didesnio tikslo“, – įsitikinęs R.Švedas.
Sovietinė kariuomenė išėjo – priklausomybė liko
Pašnekovo teigimu, iki terminalo pastatymo Lietuva turėjo milžinišką problemą – energetinę priklausomybę nuo Rusijos, kuri akivaizdžiai ir įžūliai piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi. Tuomet turėjome vienintelį būdą gauti gamtinių dujų – per vamzdyną. Buvo akivaizdu, kad reikia kurti alternatyvius energijos gavimo kelius ir taip mažinti šalies energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Galvota ir apie naujos atominės elektrinės statybas.
„Aš pats Lietuvos energetikos transformaciją matau ir vertinu per Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir demokratizacijos procesą. 1990 m. paskelbusi, kad atkuria Nepriklausomybę, Lietuva turėjo imtis veiksmų, kad ją įtvirtintų, t. y. atkurti valstybės veiklą užtikrinančias institucijas, transformuoti ekonomiką – iš centrinės planinės pereiti prie rinkos ir t. t. Dalis šitų procesų buvo ir reformos energetikos srityje.
Lietuva pasiekė, kad sovietų kariuomenė paliktų mūsų šalį, tačiau sovietinė infrastruktūra liko. Kartu liko ir priklausomybė nuo infrastruktūros, kurią valdė Rusija.
Geriausias to pavyzdys – energetika. Ypač – gamtinės dujos. Kai po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo mūsų energetikos sistema tapo 70-80 proc. priklausoma nuo Rusijos, ji galėjo mus traukyti už virvučių. Seni vamzdynai ar elektros laidai buvo tarsi tie „žalieji žmogeliukai“, kurie tūnojo mūsų šalyje ir galėjo veikti kuomet Kremliuje paspaudžiamas mygtukas.
Būtų užtekę pasakyti, kad dujotiekyje kažkas atsitiko – dujų tiekti negalime. Ir tuomet visa mūsų ekonomika jau gulėtų ant menčių. Tai buvo itin didelis mūsų pažeidžiamumas“, – pasakoja ekspertas.
Energetika – mūšio laukas už Lietuvos demokratizaciją
Jo teigimu, terminalo vertė pasirodo kai jis matomas kaip labai svarbi priemonė užtikrinti energetinį šalies saugumą, o kartu ir ekonominį bei nacionalinį saugumą.
„Sovietinė energetinė infrastruktūra liko ne tik Lietuvoje, taip buvo, pavyzdžiui, Ukrainoje, Moldovoje, Sakartvele ir kitur.
Turėdama dominuojantį vaidmenį energetikos sektoriuje ir piktnaudžiaudama šia pozicija, Rusija siekė ir siekia sužlugdyti demokratizacijos procesus, sutrukdyti šalims įtvirtinti savo nepriklausomybę. Vienur tai pavysta, kitur – ne. Jeigu tauta pasirenka eiti demokratijos keliu, ji turi susitvarkyti politiką, ekonomiką ir institucijas taip, kad ji galėtų gyventų kaip laisva demokratinė šalis. Nes jei tik pasiskelbi, kad esi nepriklausomas ir nieko dėl to nedarai, bus sugrįžta atgal.
Mes dažnai pamirštame, kad nepriklausoma energetikos sistema yra būtina demokratizacijos proceso dalis. Tad būtinybė turėti SGD terminalą išplaukia iš Kovo 11-osios akto. Žiūrėdami tik į „ekselines“ lenteles ir skaičiuodami kiek, kada ir ar atsipirks projektas, per medžius negalime pamatyti miško.
SGD terminalas – Lietuvos demokratizacijos proceso užtikrinimo dalis. Jis panaikino vieną didžiausių mūsų pažeidžiamumų ir demokratizacijos trikdžių. Tai ir yra didžioji terminalo svarba. Visa kita – finansai ir kitos smulkesnės detalės“, – tvirtina ekspertas.
Kova dėl laiko
Prisimindamas svarstymus dėl terminalo statybos, R.Švedas pasakoja, kad buvo didelis klausimas ar jį statyti kartu visomis 3 Baltijos valstybėmis, ar tą daryti vieniems? Patirtis rodė, kad tokie derinami projektai juda labai lėtai ir sunkiai, tad nutarta, kad darysime patys vieni.
„Mes skubėjome – tuo metu mūsų terminalas buvo bene greičiausiai įgyvendintas tokio tipo projektas pasaulyje. Netradicinis sprendimas buvo ir tai, kad projektas patikėtas tuometei „Klaipėdos naftai“ (dabartinei „KN Energies“), kuri projektą įgyvendino.
Pasistatę SGD terminalą, sugebėjome panaikinti bene pagrindinę sritį per kurią Kremlius mus bandė kontroliuoti. Ir dabar, kai Rusija paskelbė atvirą energetinį karą prieš visą Europą, galime sakyti, kad Lietuva savo mūšio dalį laimėjo.
Siekdama pastatyti SGD terminalą, Lietuva atsilaikė prieš tuo metu galingiausią valstybės kontroliuojamą gamtinių dujų kompaniją pasaulyje „Gazprom“. Ir tai užtikrino mūsų šalies ekonominį saugumą, ekonominio gyvenimo tęstinumą, o galiausiai ir orumą. Negana to, tai atsipirko ir ekonomiškai, kaip gerai parodė Žygimanto Maurico skaičiavimai“, – sako ekspertas.
Teko atlaikyti didžiulį pasipriešinimą
Pašnekovas išskiria ir dar vieną jo manymu pamirštą aspektą – didelį pasipriešinimą terminalo statyboms.
„Mano galva, Rusijai pavyko laimėti propagandinį karą ir sužlugdyti mūsų atominės elektrinės projektą. „Independence“ atveju irgi buvo tokių pastangų, tik Kremliui nepavyko. Apie tuos trikdžius kalbėjo terminalo statyboms vadovavę žmonės, Rusija tam bandė išnaudoti net UNESCO komisiją. Manau, kad reikia įvertinti išskirtines pastangas tų žmonių, kurie plėtojo terminalą nepaisydami trukdžių ir dirbtinių sunkumų. Projektas buvo išskirtinai sudėtingas.
Ir kiti mūsų projektai, susiję su Lietuvos energetine nepriklausomybe, susidurdavo su didžiuliu pasipriešinimu ir puolimu iš Kremliaus pusės, būta ir paslaptingų, net tragiškų įvykių, klausimai apie kuriuos lieka iki šiol neatsakyti“, – pasakoja buvęs viceministras.
Anot jo, labai svarbus buvęs tvirtas politinis palaikymas ir valia. Šio projekto ašis buvo 3 žmonės: prezidentė Dalia Grybauskaitė, tuometis premjeras Andrius Kubilius ir energetikos ministras Arvydas Sekmokas.
„Žinoma, negalima sakyti, kad visa kritika buvo tik iš Kremliaus pusės. Būta ir racionalių argumentų, kuomet, pavyzdžiui, buvo siekiama vertinti projektą tik iš ekonominės perspektyvos.
Bet tokiu atveju nebuvo atsižvelgiama, kad vertinant terminalą reikia skaičiuoti ne tik ekonominę, bet ir ekonominio saugumo dedamąją. Kartu tai buvo priemonė atlaikyti energetinį karą. Kai atviras energetinis karas prieš visą Europą įvyko, mes turėjome kuo apsiginti ir apsigynėme“, – sako pašnekovas
Reikėjo kitokio mąstymo
Paklaustas kodėl sprendimai dėl „Independence“ ir kitų projektų pasirodė tik apie 2010 m., o ne anksčiau, R.Švedas teigia, ilgą laiką nebuvo suprasta kam Lietuvai reikia atsiskirti nuo didžiausios elektros sistemos pasaulyje, atsiskirti nuo energetiniais ištekliais bene turtingiausios valstybės resursų, kodėl mums reikia dujų jungties su Lenkija – šalimi, kuri dujų neturi.
„Buvo manoma, kadangi turime infrastruktūrą su Rusija – tereikia nuvažiuoti ir susitarti. Arba galvota, kad štai pardavus dalį „Lietuvos dujų“ „Gazprom“ bus užtikrintas Lietuvos saugumas ir t. t.
Kitokią nuomonę turėjo žmonės atėję ne iš energetikos – žmonės, kurie vertino ne tik infrastruktūros patogumą ir funkcionalumą, bet ir iš to kylančius pavojus. Kad nusistovėjusios nuostatos būtų pakeistos, reikėjo stiprios politinės valios ir toliaregiško bei įžvalgaus nacionalinio saugumo vertinimo.
Lietuva tapo pirmoji iš buvusių Sovietų sąjungos respublikų, kuri panaikino vertikaliai integruotą „Gazprom“ monopoliją ir išvarė šią kompaniją iš šalies. Tai itin svarbus pasiekimas. Visa tai vyko paraleliai su terminalo statybomis. Žvelgiant atgal galima sakyti, kad tuomet Lietuva turėjo net ne galimybių langą, o tik galimybių rakto skylutę, nepaisant to, mes sugebėjome tuo pasinaudoti“, – apibendrina pašnekovas.
Dvi Lietuvos energetikos epochos
R.Švedo vertinimu, Lietuvos energetiką po Nepriklausomybės atkūrimo galima atskirti į 2 epochas. Pirmoji, kuomet mums reikėjo užtikrinti, kad energetinė infrastruktūra turėtų alternatyvas ir nebebūtų priklausoma nuo Kremliaus. Taip atsirado elektros jungtys su Švedija, Lenkija, taip pat dujų jungtis su Lenkija ir, žinoma, SGD terminalas. Vasarį įvyksianti elektros tinklų sinchronizacija su Europos elektros tinklais galutinai užbaigs šį etapą.
„Dabar prasideda nauja epocha. Pagrindinis klausimas – ar Lietuvai pavyks išvystyti žaliosios energetikos pajėgumus tiek, kad ji taptų mūsų „naujoji nafta“. Mes galime eksportuoti žaliosios energijos produktus – tai realu.
Pagal Rusijos energetikos koncepciją, žalioji energija Europos Sąjungoje jiems yra grėsmė, nes ji pakeis iš Rusijos importuojamus naftos ir dujų produktus. Todėl pagal išgales jie žlugdo žaliosios energetikos projektus bei iniciatyvas.
Infrastruktūros epochoje Lietuva tapo lydere Baltijos šalyse – niekas nenuveikė tiek, kiek mes. Dabar, gamybos epochoje, bandoma veikti prieš pagrindinį mūsų elektros gamintoją – „Ignitis grupę“, – teigia pašnekovas. Jo įsitikinimu, yra labai svarbu, kad Lietuva pratęstų savo lyderystę ir naujojoje energetikos epochoje.
