Maniau, kad jau visi mintinai žino, nebepatogu kartotis, bet jis teisus – užtenka depresiją varyti ir valdžios lavoną spardyti. Ačiū, pastabą priimu. Tuo pačiu per atostogas pagalvojau apie piktus komentarus, kad rašau ilgus nervuojančius straipsnius. Tai ir šita pastabą priimu.
Negražus vaizdelis
800 tūkstančių žmonių gyvena žemiau skurdo ribos arba patiria nepriteklių, tai prilygsta Vilniuje ir Kaune gyvenančiųjų žmonių skaičiui kartu sudėjus.
800 tūkstančių žmonių gyvena žemiau skurdo ribos arba patiria nepriteklių, tai prilygsta Vilniuje ir Kaune gyvenančiųjų žmonių skaičiui kartu sudėjus. Trečdalis Lietuvos turi išgyventi iš minimalaus atlyginimo, sunkiausia vienišiems tėvams su vaikais. Vaikų skaičius šeimoje proporcingai susijęs su skurdo rizika - absoliuti dauguma šeimų su dviem ir daugiau vaikų patiria skurdo riziką ar gyvena žemiau skurdo ribos. Didžiąją dalį pinigų šeimos priverstos išleisti maistui dėl mažų atlyginimų ir didelių maisto kainų, nelieka pinigų švietimo, kultūros, laisvalaikio poreikiams.
Socialinė chartija, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota ir įsigaliojusi 2001 metais, sako du gana svarbius dalykus:
1. Darnioje visuomenėje turi būti užtikrintas orų kiekvieno žmogaus ir jo šeimos pragyvenimą užtikrinantis teisingas atlygis už darbą.
2. Siekdama užtikrinti būtinas sąlygas visapusiškam šeimos, kaip pagrindinės visuomenės ląstelės, vystymuisi, valstybė įsipareigoja prisidėti prie šeimos gyvenimo ekonominės ir socialinės apsaugos tokiomis priemonėmis kaip socialinės ir šeimos pašalpos, palanki valstybės mokesčių politika, šeimos aprūpinimas būstu, lengvatos jaunavedžiams ir kitomis reikiamomis priemonėmis.
Beje, nors tuometinė Vyriausybė buvo prieš, būtent Seimas įtraukė į ratifikuotinų straipsnių sąrašą šiuos du punktus: 4 straipsnio 1 punktas – „pripažinti darbuotojų teisę į tokį atlyginimą, kuris garantuotų jiems ir jų šeimoms normalų gyvenimo lygį“, 12 straipsnio 3 punktas – „stengtis, kad socialinės apsaugos sistema nuolat tobulėtų, pasiektų aukštesnį lygį“.
Taigi, socialinės apsaugos sistema pakilo į tokį kosminį lygį, kad nuo 2008 metų netgi panaikinta MGL sąvoka, kadangi minimalaus pragyvenimo lygio suma tiek stipriai atitolo nuo realybės, kad net valdininkams ir politikams pasidarė nebepatogu naudoti tokią sąvoką, tad ji buvo pakeista į bazinę socialinę išmoką.
Minimalaus pragyvenimo lygio suma tiek stipriai atitolo nuo realybės, kad net valdininkams ir politikams pasidarė nebepatogu naudoti tokią sąvoką, tad ji buvo pakeista į bazinę socialinę išmoką.
Du esminiai punktai:
Pirma, MGL apibrėžimas liudijo apie mąstymą link kokybiškesnės socialinės apsaugos sistemos. Jo apibrėžime, kurį Rūta Vainienė pateikė "Ekonomikos terminų žodyne" sakoma: MGL - tai valstybės nustatomas statistinis rodiklis, apskaičiuojamas kaip vieno asmens piniginių pajamų suma, kuri turėtų garantuoti minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius. MGL skaičiuojamas taikant prekių ir paslaugų krepšelio principą. MGL yra taikomas kitiems dydžiams, dažniausiai – valstybės išmokoms, pašalpoms – apskaičiuoti. MGL gali būti koreguojamas įvertinant kintamas kainas." Taigi, bent teoriškai buvo suvokiama, kad tam oriam pragyvenimui reikia ne tik nenumirti iš bado, bet ir apsiauti, nueiti į kiną, ir gal net vaikui gimtadienio dovaną nupirkti. Kokia kryptimi nueita? Aha.
Antra, bazinė socialinė išmoka preziumuoja, kad valstybė rūpinasi tik jau tais beviltiškais „lūzeriais“, kurie nesugebėjo prisitaikyti prie rinkos ekonomikos, ir tada jiems užtenka bazinės išmokos, kuri jau nieko bendro nebeturi su "...kultūrinių ir švietimo paslaugų poreikių" užtikrinimu, nes kam vargetai kultūra? Tai čia aš matau poreikį ne tik imtis konkrečių darbų, bet ir labai rimtai pasukti valstybės mąstymo ir žmonių matymo kryptį.
Daugiau jokios išmaldos
Pašalpa yra išmalda. Nustokime laikyti mūsų žmones ištiesta ranka - vienus tai palaužia, kitus korumpuoja.
Pašalpa yra išmalda. Nustokime laikyti mūsų žmones ištiesta ranka - vienus tai palaužia, kitus korumpuoja.
Vieni nedrįsta eiti ir įrodinėti, kad žiauriai skursta, nes tai žemina. Kiti "susiveikia" pašalpas ir jaučiasi labai gudrūs, nesuvokdami, kad apvogė ne mistinį valstybės aparatą, o savo artimą. Pinigai yra atlygis už darbą. Jei konkretus žmogus konkrečiame regione negali rasti darbo - kokybiškai ir motyvuotai padedant n-tąjį projektą vykdantiems darbo rinkos centrų specialistams - tai tuomet valstybė jam turi parūpinti darbo ir už jį sumokėti. Viešieji darbai, kurie skirti ne kažkam kitam, o mūsų pačių aplinkai ir gyvenimo kokybei gerinti, neturi būti bausmė, o normalus darbas.
Daugybė papildomų darbo rankų reikalingos ligoninėse, slaugos namuose, teismuose ir kitur. Praradai darbą - valstybė Tau pateikia sąrašą darbų, kuriuos reikia daryti, pasirenki ar padėsi ligoninėje slaugyti iš globos namų atvežtus mažylius, pjauti žolę mėgstamam parke ar remontuoti seniūnijoje socialinių darbuotojų „drandalietą“, kuriuo jie lanko šeimas - ir neprarasdamas orumo dirbi bei gauni atlygį. Trys zuikiai vienu šūviu - išmaldos prašytojai tampa taip bendruomenei reikalingomis darbo rankomis, "susiveikinėtojai" atšąla nuo noro pasipinigauti, nes tingės dirbti už kelis etatus, o bendruomenės gauna šimtą metų trūkstamą pagalbą.
Klausimas: Ar čia nebus žmogaus teisių pažeidimas, jei vers dirbti? Ne. Nebus. Nes prievartinis darbas yra tada, kai tave išveža į nacių konclagerį kūrenti krosnies, o ne kai duoda darbą, kurio neturi ir už tai atlygina.
Pastaba: atlyginimas taip pat turi būti labiau nesisiejantis su sveiku protu, nes net nebūdama ekonomistė sugebu suvokti, jog naudingiau taip sutvarkyti paramą, nei toliau sukti "pašalpinių" ratą. Ir žeminti žmones, kuriems tiesiog norisi dirbti, o ne maldauti.
Šeimai špyga, įstaigai - milijonai
Situacija: tėtė praranda darbą, užgeria, ima mušti mamą, 3 vaikus atima iš skurdžios trobos į šiltus jaukius globos namus ir skiria kiekvienam vaikui po 1000 eurų kas mėnesį išlaikymo. Kaip Facebook parašė viena protinga moteris "Epic tvarka" (tas reiškia labai labai sukrečiančiai protinga tvarka). Paskaičiuokim broliai kurmiai - daugmaž 4000 vaikų daugmaž po 1000 eurų kas mėnesį, tai man gaunasi 48 000 000 eurų kasmet.
Gal tada visgi padėkim šeimai, kad bedarbystė ir/ar gėrimas netaptų greitkeliu į skurdą, šeimos iširimą ir vaikų atėmimą? Laiku sugavus tokias problemas, laiku kompetentingiems socialiniams darbuotojams įvertinus situaciją profesionaliais vertinimo įrankiais (be mekenimo "Nieko nežinojom, nieks nesakė") ir suteikus tikslines paslaugas (priklausomybės gydymo, depresijos gydymo, šeimos terapijos, darbo rinkos specialistų mokymų, netgi to paties įdarbinimo asistento, ar jau minėtų viešųjų darbų ir žmoniškesnio atlygio (ne pašalpos!) turim ženkliai sveikiau ir naudingiau išleistus pinigus, sveiką šeimą, nesulaužytą trijų vaikų gyvenimą. Lažinuos, kad visai tai pagalbai 3000 eurų kas mėnesį dešimt metų nereikės.
Darbdavių ir darbuotojų teisės
Taip, girdėjau, kokia stiprioji pusė pasidarė darbuotojai, kaip „anglai“ drasko akis ir kaip neįmanoma atleisti iš darbo tinginių. Dabar užmetam akį į skaičiukus - graikų (!) minimalus atlyginimas yra beveik 700 eurų, mūsų žmonių beveik 300 eurų. Pajamų nelygybė sėkmingai auga - gal tuo turėsime tris milijardierius ir tris milijonus skurdžių?
Pajamų nelygybė sėkmingai auga - gal tuo turėsime tris milijardierius ir tris milijonus skurdžių?
Nenorite? Ir aš nenoriu. Noriu trijų milijonų žmonių, kurie visi (tai reiškia kiekvienas) gali oriai gyventi.
Socialinis modelis ir rūpinimasis piliečiais
Šiandien radau bene trumpiausią ir aiškiausią apibrėžimą, kas yra socialinė politika ir kam jos reikia. Kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada - po ketvirčio amžiaus Nepriklausomybės ir poros tuzino ratifikuotų žmogaus gyvenimą turinčių pagerinti konvencijų pagaliau gal sužinos mūsų Vyriausybė ir Seimas kas tai yra. Gal nebus taip sunku ten patekus aiškinti kodėl pažeidžiamiausių piliečių apsauga yra lakmuso popierėlis, rodantis valstybės stiprybę, kokybę ir perspektyvą. Jaučiausi kaip pastrigusi plokštelė tai kartodama – bet va, sulaukiau pastiprinimo. Taigi, gerbiami buvę, esami ir būsimi (su savo bjauriu būdu tikrai nežinau, ar man verta tikėtis tokios pozicijos) socialinės apsaugos ir darbo ministrai bei premjerai:
“Valstybės socialinė politika aprėpia šeimos, būsto, švietimo, sveikatos, darbo rinkos ir socialinės apsaugos sritis. Socialinė apsauga (apimanti socialinį draudimą, paramą bei paslaugas) yra ypač svarbus nacionalinės socialinės politikos elementas, padedantis apsaugoti žmones įvairių socialinių problemų atvejais (pvz. darbo praradimo, ligos ar skurdo). Be to, ši sistema turėtų apsaugoti labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes (pvz. vaikus, pagyvenusius žmones, vienišus tėvus). Tačiau Lietuva yra viena iš Europos valstybių, kuri piliečių socialinei apsaugai skiria mažiausiai lėšų ir dėmesio.” (BNS pranešimas, autorė Dr. Natalija Atas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinės politikos programos lektorė, Šefildo universitete apgynusi disertaciją apie skurstančius dirbančiuosius Lietuvoje)
Tai siūlau pasitaisyt akinius ir labai rimtai pamąstyti, kodėl mes turime kaip įmanoma greičiau iš esmės peržiūrėti tą liūdesingą socialinį modelį ir pasikalbėti su visuomene – jie kartais irgi turi minčių apie savo gyvenimo kokybę bei perspektyvas išgyventi čia, Lietuvoje. Ramiai sakau, kad per 15 metų tyrimų ir darbo su ministerijomis ir Seimu išmokau esminę taisyklę – ne galima, o REIKIA klausti patarimų, argumentų ir faktų žmonių, kurie konkrečias socialinės politikos sritis išmano 1000 kartų geriau.
Et, neišėjo trumpai – galiu pasiteisinti, kad ketvirtį amžiaus gadintą socialinę politiką ne tik pataisyti, bet ir paaiškinti trim sakiniais neišeina, bet Jus nervina ilgi tekstai, tai kiti pasiūlymai – kitam tekste. Trumpesniam.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kampanijos sąskaitos.
