Griniaus politinių pažiūrų brandumas pranoko jo laikus. Jis vis dar išlieka nepasiekiamu idealu daugeliui šiuolaikinių politikų. Šia proga apie Prezidentą Kazį Grinių bei jo indėlį į demokratinės Lietuvos valstybingumo pamatus kalbame su politologu, besidominčiu K.Griniaus asmenybės istorija, Tomu Tomilinu.
– Kodėl verta kalbėti apie K. Grinių?
– Kai Lietuvoje kyla daug diskusijų dėl demokratijos kokybės, labai svarbu prisiminti šią iškilią, įvairialypę asmenybę. Prisiminimai apie jį mums gali padėti suvokti, kaip pakelti demokratijos lygį. K.Grinių verta prisiminti, nes jis buvo tikras demokratas. Tais Lietuvai ypatingai sunkiais laikais labai daug žmonių iš įvairių visuomenės sluoksnių netikėjo, kad demokratija yra geriausia valdymo forma. Dalis gyventojų norėjo, jog įsitvirtintų diktatūra.
Kai diskutuojame apie tarpukario Lietuvą, kalbame apie Smetonos laikus, nors iš tiesų reikėtų kalbėti apie Kazio Griniaus Lietuvą.
Nors buvo pašalintas iš Prezidento posto, iki pat savo gyvenimo pabaigos K.Grinius laikėsi demokratinės pozicijos, kuri šiandien yra laimėtojo pozicija. Kai diskutuojame apie tarpukario Lietuvą, kalbame apie Smetonos laikus, nors iš tiesų reikėtų kalbėti apie K.Griniaus Lietuvą. Jis vadovavo komisijai, kūrusiai Lietuvos Konstituciją, kaip Lietuvos premjeras ir vienas iš Seimo lyderių praktiškai nuo nulio kūrė kariuomenę, ekonomikos valdymo, sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo sistemas.
– Koks buvo K.Griniaus indėlis į demokratinės ir tautinės valstybės pamatus?
– Jis kartu su Vincu Kudirka, Jonu Basanavičiumi ir kitais mūsų pagrindiniais tautos veikėjais buvo prie tautinio atgimimo ištakų, jo namai Marijampolėje buvo garsus lietuvybės židinys. Jis buvo knygnešių draugas, aktyvus tautinio atgimimo veikėjas, kartu su V. Kudirka leido „Varpą“. K.Grinius net buvo kelis kartus kalintas už lietuvišką veiklą. Taip pat labai svarbu, kad jis, būdamas gydytojas profesionalas, labai aktyviai įsitraukė į politinę veiklą. Dalyvavo Lietuvos partijų kūrime, vadovavo Valstiečių liaudininkų sąjungai, kuri buvo stipriausia Lietuvos partija, savo narių skaičiumi viršijusi bet kurią šiandienos politinę partiją.
– Kodėl pamiršome K.Grinių, kam tai buvo naudinga?
A.Smetona save kaip Prezidentą su karininkų pagalba įtvirtino jėga. Jis pasistengė, kad K.Grinius būtų užmirštas.
– Mūsų visuomenė mažai žino apie auksinius demokratijos laikus (kaip aš vadinu tą periodą nuo 1918 iki 1926 metų) todėl, kad A. Smetona to labai kryptingai ir sistemiškai siekė. Kai vyko Prezidento rinkimai 1926 metais, A.Smetona gavo du Seimo narių balsus, o K.Grinius daugiau nei penkiasdešimt. Tačiau tais laikais kariuomenė buvo daug reikšmingesnė nei dabar. A.Smetona save kaip Prezidentą su karininkų pagalba įtvirtino jėga. Jis pasistengė, kad K.Grinius būtų užmirštas. Paskui prasidėjo sovietinė propaganda, kuri taip pat nemėgo Griniaus, nes jis buvo nusiteikęs skeptiškai bolševikų ir sovietų Rusijos atžvilgiu. K.Grinius buvo vakarietiškai kairiųjų pažiūrų. Jis buvo panašus į Didžiosios Britanijos, Prancūzijos kairiuosius, bet jokiu būdu ne į Rusijos bolševikus. Ir jiems tai kėlė ypatingą įniršį.
– Ar 1926 metų perversmas turėjo neigiamos įtakos Lietuvai?
– Galbūt kai kurie istorikai pasakytų, kad tai turėjo teigiamų pasekmių, tačiau aš manau priešingai. Tai buvo laikas, kai Lietuva galėjo išlaikyti demokratiją. 1926 m. iš esmės valstybė buvo įsitvirtinusi, visi institutai sukurti, reikalingi įstatymai priimti, tarptautinis pripažinimas paskelbtas. Tikrai nereikėjo aukoti laisvo žodžio, kalbos, rinkimų tik dėl to, kad būtų patenkinta viena politinė jėga. A.Smetonos valdymo laikais buvo persekiojami visi, kurie nepritarė A.Smetonos politikai, buvo uždraustos partijos, nepriklausoma spauda.
– Kokios buvo K.Griniaus pažiūros?
– Jis buvo Privalomojo sveikatos ir socialinio draudimo, progresinių mokesčių, socialinės rūpybos įstatymų ir nemokamo mokslo šalininkas. Teigė, jog daugelis ligų Lietuvoje turi socialines priežastis, kurias pašalintų tinkama socialinė politika ir švietimas, savo pareiga laikė viešai ir suprantamai kalbėti medicinos ir higienos klausimais, vykdė sėkmingą ligų profilaktiką.
Pasisakė už stiprią savivaldą, o centrinės valdžios galių didinimą savivaldos sąskaita laikė monarchizmo ženklu. 1905 m. tekste „Teisingas žemės valdymas Lietuvoje“ rašė: „žemė turi prigulėti tam, kas ją dirba ir iki jis ją dirba“. Šiandien jo pažiūrų tradiciją siekia tęsti ir puoselėti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Jos deleguota Seimo narė Rima Baškienė rūpinosi, kad 2016-ieji būtų paskelbti Kazio Griniaus metais.
K.Grinius kalbėjo: „Mano giliu įsitikinimu, kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekad ne per anksti“.
Bet svarbiausia, kad K.Grinius gynė nuomonių įvairovę. Skirtingos pažiūros, diskusijos yra labai svarbus demokratijos atributas. Be jų valstybė eina į stagnaciją, į politinio proceso primityvėjimą. Jis labai kritikavo teigusius, esą Lietuvos visuomenė dar nepasiruošusi demokratijai. K.Grinius kalbėjo: „Mano giliu įsitikinimu, kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekad ne per anksti“.
K.Griniaus nemėgsta tie, kurie nori vieno vado, vienos stiprios rankos. Tačiau toks požiūris labai pražūtingas. Beje, demokratija irgi nėra absoliuti laisvė, tai yra laisvė kalbėti prieš valdžią, bet ne prieš demokratinę sistemą.
– Kokios buvo asmeninės K.Griniaus savybės? Ko iš K.Griniaus galėtų pasimokyti mūsų politikai? Apie jo taupymą legendos iki šiol sklando...
– K.Grinių gyvenimas įpratino neišlaidauti. Ir jis tą požiūrį perkėlė į valdžią. K.Grinius labai stipriai diegė taupumo dvasią į valstybės tarnybą. Viena iš priežasčių, kodėl jis buvo pašalintas, buvo tai, kad karininkams labai nepatiko lėšų taupymas.
Man labai imponuoja K.Griniaus veiklos platumas. K.Grinius – ir labai profesionalus gydytojas, parašęs daugybę populiariosios sveikatos knygų, ir įvairių draugijų – savitarpio pagalbos nėščiosioms moterims, benamiams, beglobiams ir kt. steigėjas. Politika, medicina, rinko tautosaką... Elegancija, oratoriaus sugebėjimai, humoro jausmas, gerai žaidė šachmatais... Atrodytų, kiek gali tilpti į vieno žmogaus asmenybę?
Ir dar – K.Griniaus drąsa. Nors kai kas jį kaltina, kad „nesugebėjo perversmui pasipriešinti“, bet yra tik vienetai žmonių, kurie Antrojo pasaulinio karo metais viešai pareiškė protestą dėl Holokausto. Per vokiečių okupaciją 1942 metais kartu su bendražygiais jis okupacinei administracijai įteikė memorandumą, kuriame reiškė pasipiktinimą dėl pradėtos vokiečių kolonizacijos, gyventojų represijų, žydų žudynių. Kartu su žmona karo metu jis savo namuose slėpė ir konkretų žmogų. Tam reikėjo turėti drąsos. Šiemet jam oficialiai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Tai garbingiausias pasaulio apdovanojimas už pilietinę drąsą per Antrąjį pasaulinį karą.
– Galima sakyti, kad K.Grinius šiais laikais nepelnytai nuvertintas?
– Manau, kad taip. Ir, tiesą pasakius, aš labai maloniai nustebau, kai Seimas priėmė sprendimą 2016-uosius metus paskelbti K.Griniaus metais. Mes pasistengsime, kad visuomenė kuo daugiau apie šį žmogų sužinotų. Mes visi įpratę žiūrėti į istoriją linijiniu požiūriu – prisimename asmenybes ir istorijos faktus. Bet kad politikai turėjo skirtingas vizijas, skirtingus interesus, atstovavo skirtingoms visuomenės grupėms, ideologijoms – K.Grinius atstovavo vargšams – nenorime matyti. Tada vargšai iš esmės buvo valstiečiai ir darbininkai. O krikdemai atstovavo labiau turtingiems.
Reikėtų kalbėti apie nuomonių skirtumą ir skirtingų interesų atstovavimą.
Mūsų žiniasklaida nemoka to interesų skirtumo perteikti, mes per dažnai kalbame apie korupciją, bet reikėtų kalbėti apie nuomonių skirtumą ir skirtingų interesų atstovavimą. K.Grinius savo prisiminimuose, knygose nuosekliai aiškino: „jeigu aš atstovauju neturtingų žmonių interesams, tai nereiškia, kad aš esu visos likusios visuomenės priešas. Tiesiog aš tą turiu daryti, tokia yra demokratijos taisyklė. Jūs, oponentai, galite atstovauti kitų interesams ir mes, susitikę Seime, rasime kažkokį kompromisą“.
– Minėjote, kad K.Grinius buvo ir gamtininkas?
– Taip. Jis buvo pirmojo lietuviško botanikos terminų žodyno sumanytojas. K.Grinius domėjosi ne tik augalų pavadinimais, bet ir apskritai Lietuvos botanikos pažanga, kūrė lietuvišką medicinos terminiją. Dr. K.Grinius yra davęs pradžią vieno iš muziejų botanikos rinkiniams. 1911 m. Draugija išleido K.Griniaus verstą J.Trzebińskio knygelę apie tai, kaip praktiškai rinkti ir laikyti augalus, jis paskelbė straipsnį (kartu su pluoštu laiškų) apie švietėją bei gamtininką Lauryną Ivinskį.
Ačiū už pokalbį.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kampanijos sąskaitos.
