Savo „Instagram“ paskyroje @facepoetry Dovilė rašo: „Lipu lauk iš valgymo sutrikimų, depresijos ir nerimo gniaužtų į šviesą ir apie tai dalinuos“. Apie tai, kaip asmeniniai pokyčiai kuria naują žmogaus istoriją bei gali įkvėpti kitus, ir pasikalbėjome.
– Atvirai pasidalyti savo išgyvenimais socialinėje erdvėje išdrįstų retas žmogus. Dovile, kas lėmė sprendimą tarsi duoti savo dienoraštį skaityti kitiems?
– Iš tiesų mano įrašai „Instagram“ prilygsta dienoraščiui. Dažnai savo įrašus išlieju ir labai greitai pasidalinu, stipriai jaudinuosi – neretai verkiu juos rašydama. Aš rašau nuo ankstyvos paauglystės, tik seniau viską, ką parašydavau, slėpdavau.
O viskas prasidėjo, kai pirmą kartą viena buvau Azijoje, per pasaulinę pandemiją. Man atrodė, kad dangus griūva ir šiame pasaulyje esu vienui viena. Tada ir pradėjau rašyti ir dalintis, nes, kai taip viskas griūva ir kai esi už dešimties tūkstančių kilometrų nuo galimų kritikų, daug kas tampa nebesvarbu – galėjau laisvai pasiduoti impulsui dalintis.
– Ar pradėdama turėjai kokių nors lūkesčių?
– Lūkesčių neturėjau. Tai padariau, nes pasidaviau intuicijai, kuri mane šaukė tuo laikotarpiu, kai jaučiausi labai vieniša. Dabar žinau, kad daugybė žmonių jaučiasi taip pat, tik slapta, už uždarytų durų. Mano tikslas visada buvo, kad kuo mažiau žmonių jaustųsi vieniši.
Mano tikslas visada buvo, kad kuo mažiau žmonių jaustųsi vieniši.
– Kokių pokyčių į tavo gyvenimą tai atnešė?
– Dabar jaučiuosi mažiau vieniša, jaučiu daugiau prasmės savo veikloje ir gyvenime, man labai svarbu padėti ir įkvėpti žmones. Tapau drąsesnė, pradėjau savo modelio karjerą, per „Instagram“ susipažinau ir susiradau porą labai gerų draugių. Apskritai, gyvenime atsivėrė daugybė durų.
Tai padėjo suprasti, kad man patinka būti ne tik scenos ir veiksmo užkulisiuose, bet ir pačiai atsidurti prieš fotoobjektyvą, būti dėmesio centre. Dabar žinau, kad galiu daugybę dalykų, kurių iki tol visą gyvenimą maniau, kad negaliu. Kad ir tas pats modelio darbas!
Veikla socialiniuose tinkluose mane įkvepia judėti, ieškoti, keliauti, apskritai, kažką veikti ir neužstingti vienoje vietoje. Įkvepia keistis. Nes keistis, tai reiškia gyventi.
– Ar jauti, kad padedi keistis ir kitiems žmonėms?
– Be abejo, nes nuolat gaunu palaikymo ir padėkų žinučių! Šilti žodžiai ir geri žmonės yra mano variklis bei įkvėpimas dalintis ir nepasiduoti.
Mano įrašus skaitantys žmonės rašo, kad įkvepiu kreiptis pagalbos, kurti, ieškoti, o kartais – tiesiog labiau norėti gyventi. Manau, tai yra labai labai svarbu.
O kalbant apie kitą savo kūrybą – makiažus ir blizgučius – tai žmonės jaučiasi linksmesni, laimingesni ir labiau savimi pasitiki, gerai jaučiasi – man taip pat irgi labai džiugu ir svarbu.
– Socialiniuose tinkluose greta meilės visada liepsnoja ir neapykanta. Kaip nenudegi?
– Tikiu, kad visgi visada nugali meilė, o gerų žmonių yra daugiau nei blogų. Socialiniuose tinkluose randu daugiau prasmės ir naudos nei blogų dalykų, todėl vis dar esu. Tie negražūs dalykai, kurie ateina su buvimu, tikrai slegia. Taip pat turiu socialinį nerimą – būna dienų, kai bijau išeiti į lauką ir jaučiuosi visų smerkiama. Tai viena iš priežasčių, kodėl tiek daug keliauju – man patinka pabūti tarsi nematoma.
Labai svarbu turėti griežtas ribas, nepraleisti per daug laiko „Instagram“ ir turėti savo atskirą asmeninį gyvenimą.
– Ar paskaitai savo senus įrašus? Galbūt dabar juos matai kitoje šviesoje? Ar tai padeda suprasti ir pamatuoti savo asmenybės pokyčius?
– Kai paskaitau savo senus įrašus, vis dar juos stipriai jaučiu ir vis dar jie man rezonuoja. Žinoma, skaitydama senus įrašus galiu pamatyti, kad yra temų, kurios jau įveiktos, nujautrintos ir mažiau aktualios.
– Esi nusibrėžusi perspektyvą, kokia nori būti rytoj ar po metų?
– Rašau, kuriu vizualinius koliažus, manifestacijas ateinantiems trims mėnesiams, nes tikslai trims mėnesiams atrodo realistiškai ir negąsdina.
– Kas tave pačią įkvepia judėti pirmyn, išsilaisvinti iš tamsių gniaužtų?
– Galbūt skambės paradoksaliai, bet mane įkvepia nerimas ir bloga savijauta. Aš žinau, kad dabar turiu vienintelį būdą išjudėti, kažką daryti, nes kitaip bus dar blogiau.
Jausdama nerimą, jaučiu ir fizinį skausmą, kuris trukdo net kvėpuoti, todėl esu priversta ieškoti, kaip sau padėti, turiu pagalvoti ir įsiklausyti į save, mat galbūt kur nors ne ten nuėjau ir ką mano kūnas man nori pasakyti.
Taip pat įkvepia mano svajonės: nuo pačios paprasčiausios – tiesiog gerai jaustis – iki jau didesnių. Įkvepia ir mano aplinka, draugės ir palaikymas, žinutės iš sekėjų.
Tikiu, kad visgi visada nugali meilė, o gerų žmonių yra daugiau nei blogų.
– Tave skaito ir seka dešimtys tūkstančių žmonių. Ar gausi auditorija nesukelia spaudimo?
– Stengiuosi būti dėkinga, paprasta ir tokia pat mirtingoji (nes ir esu) kaip nevieši žmonės. Suprantama, kad santykis su auditorija yra trapus – vieną dieną didžiausios palaikytojos gali labai lengvai nusisukti, ir taip tikrai būna.
Labai vertinu ir stengiuosi, kaip tik galiu, padėti žmonėms. Jaučiu didelę atsakomybę, mano žodžiai turi galią ir todėl itin atsargiai pasisakau arba vengiu pasisakyti jautriomis temomis.
Nors nesu atsakinga už kitų žmonių veiksmus, bet manau, kad žmonės, turintys didelę auditoriją turi tikrai daug kartų pagalvoti prieš pasidalindami įrašais, apgalvoti galimas žodžių ir veiksmų pasekmes, ypač dabar, kai „cancel“ kultūra yra gyva kaip niekad. Beje, aš esu labai prieš „cancel“ kultūrą.
– O kaip per permainų kelionę išlikti savimi, neprarasti natūralumo? Juk pastangos būti geresne savo versija gali būti nulemtos išorės, o ne kilti iš vidaus. Ką manai?
– Dėl to nuolat stengiuosi priminti ir sau ir kitiems, kad ta geriausia versija taip pat myli ir turi atjautos sau ir būtent atjauta padeda būti iš tikrųjų sau gera, leisti sau pailsėti, būti neproduktyviai. Labai svarbu sau kelti realistiškus tikslus, geriau visai mažiukus, bet realistiškus.
Jau daug kartų gyvenime įsitikinome, kad per naktį kitu žmogumi netapsi, o ir nereikia.
– Dar kalbant apie natūralumą, ar tau, kaip nuomonės formuotojai, neatsiranda siekiamybė visada būti tobulai? Ar nejauti grėsmės, kad žinutės, kurias siunti savo auditorijai, pradės tave varžyti?
– Taip, tikrai būna, kai pastebiu, kad viešumas kėsinasi į natūralumą. Pavyzdžiui, pastebiu, kad net mintyse imu kalbėti daugiskaita, tarsi kalbėčiau su publika.
Jaučiu, kad turiu būti stipri, ypač tada, kai apima baimė išeiti į gatvę nepasidažius. Nors „Instagram“ be makiažo rodausi dažnai.
Bet nemanau, kad turiu būti tobula. Tai yra neįmanoma ir viena mano svarbiausių žinučių apie atjautą sau – stengiuosi nebūti hipokrite ir noriu sau būti švelni. Visur ir visada ieškau balanso ir harmonijos.
Visur ir visada ieškau balanso ir harmonijos.
– Dovile, dar esi blizgučių fėja @glitterpoetryy. O kas tau pačiai padeda blizgėti blizgučių?
– Būna tokių dienų, kai neblizgu. Šiandien jaučiasi būtent tokia diena.
Kad išeičiau iš matinės būsenos, šiandien tvarkiausi namus, gėriau daug vandens ir vitaminų.
Turiu taisyklę bent valandą per dieną pasivaikščioti, tai būtent tą dabar ir padarysiu. Visada padeda. Bent truputį.
– Taip, kartais užtenka ir trupučio, net mažyčio pokyčio. Dėkoju už pokalbį!
